Asmeninis indėlis į aplinkosaugą
„Darau tai, ką galiu. Rūšiuoju atliekas. Net senus vaistus nunešu į vaistinę – nemetu į mišrių atliekų kibirą. Maisto likučius kompostuoju.
Prisodinu prie namų gėlių, tręšiu jas nupjauta – mulčiuota žole, vaismedžius – taip pat. Nuo ligų ir kenkėjų juos nupurškiu tik anksti pavasarį, prieš žydėjimą ir po jo – mažiau nebeįmanoma.
Ką dar turėčiau padaryti, kad mikroskopinis mano pačios indėlis sustiprintų klimato kaito stabdžius?“ – štai tokį klausimą per Žemės ūkio ministerijos ir viešosios įstaigos „Ekoagros“ surengtą tarptautinę konferenciją „Ekolink 2024“, skirtą ekologijos ir tvarumo temoms, bičiulei uždavė jos dalyvė.
Ar išties vieno žmogaus pastangos nieko nereiškia? Anaiptol.
Pasak vieno iš konferencijos pranešėjų, Europos klimato pakto ambasadoriaus, klimatologo, tvarumo edukatoriaus Silvestro Dikčiaus, pastaruoju metu įvairios diskusijos apie klimato kaitos prevenciją pasibaigia išvada, kad atsakomybė yra būtent asmeninė.
Ekologija – spąstuose
„Klimatas keičiasi, ir šis procesas nesustoja. Tačiau vis dažniau svarstoma, ar tvarumas, apie kurį ypač daug kalbama, apskritai gali pagelbėti stabdant šį procesą.
Mano patirtis liudija, kad apie tvarumą dauguma žmonių jau nieko nebenori girdėti. O juk realiai esame tik tvarumo užuomazgose, nes vis dar svarstoma, reikia ar ne parduotuvėse plastiko maišelių, ar reikia vienkartinių indelių. Tokių teršalų, palyginti su energetikos, pramonės, transporto ar žemės ūkio tarša, yra mikroskopiniai kiekiai.
Tačiau vartojimas yra kasdienybė. Daugybės žmonių savo savivertę sieja su tuo, kiek gali įpirkti. Šioje vietoje ir paspendžiami spąstai ekologijai, nes nebeaišku, kurio tikslo siekti.
Ar ekologinių problemų sprendimas ir klimato kaitos suvaldymas yra pagrindinis siekis? O gal didėjantis vartojimas yra svarbiau už viską?“ – štai taip dabartinę situaciją apibūdino S.Dikčius.
Pasak jo, šiuo metu, pasaulyje tvyro geopolitinė įtampa, dauguma vartotojų nebenori rūpintis nei aplinkosauga, nei ekologija, nes visa tai neduoda greito ir apčiuopiamo rezultato.
„Vis dėlto, manyčiau, ekologiško maisto vaidmuo yra ypač svarbus, nes jo gamyba yra aplinkosaugos grandinės dalis.
Ekologiškų produktų gamyba beveik nekuria taršos, juos auginant mažiau alinamas dirvožemis, kartu yra saugoma bioįvairovė „, – sakė S.Dikčius.
Abipusiai interesai
Ekologinės gamybos ūkis – tas, kuriame „netręšiama ir nepurškiama sintetiniais cheminiais pesticidais“. Pasak viešosios įstaigos „Ekoagros“ kokybės vadovo Tomo Demikio, dauguma žmonių būtent taip įsivaizduoja ekologiškų produktų gamybą.
„Mūsų įstaiga yra atlikusi vartotojų apklausą aiškindamasi, kas dažniausiai perka ekologiškus maisto produktus ir kodėl.
Paaiškėjo, kad juos dažniausiai renkasi jaunos šeimos, auginančios mažus vaikus, arba vyresnio amžiaus žmonės, turintys pakankamai lėšų. Visų motyvacija yra ta pati – neabejojama, kad jie yra palankūs sveikatai“, – sakė T.Demikis.
Vis dėlto įvairiais renginiais žmonėms norima perduoti žinią, kad ekologinis ūkininkavimas nėra tik sveikatai palankaus maisto gamyba. Tai – ir gamtos apsauga, ir unikalaus Lietuvos kraštovaizdžio išsaugojimas, ir gyvūnų gerovė.
„Vartotojai, mokėdami brangiau už Lietuvoje užaugintus ekologiškus maisto produktus, gauna ne tik naudos sau, bet jos suteikia ir kitiems. Viena jos dedamųjų yra parama užimtumui Lietuvos kaime.
Būtent didėjantis ekologiškų produktų poreikis yra didžiausia paskata ūkininkams rinktis ekologinį ūkininkavimą.
Didėjanti paklausa skatintų ūkininkus auginti skirtingas augalų rūšis, vadinasi, jų būtų sėjama kuo įvairesnių ir laikantis sėjomainos. O tai reiškia, kad gamtoje kenkėjams atsirastų ir natūralių priešų, tad nebereikėtų sintetinių cheminių priemonių augalams apsaugoti“, – patikino T. Demikis.
Motyvacija – dar mažoka
Lietuvoje ekologinės gamybos žemės plotų kiekis tai padidėja, tai – vėl sumenksta. Įtaką ūkininkų apsisprendimui, imtis ekologinio ūkininkavimo ar nuo jo atsitraukti, daro ir ekonominės sąlygos, ir tiesioginių išmokų dydžiai.
Šiuo metu Lietuvoje ekologiniai plotai sudaro vos 8,2 proc. visų žemės ūkio naudmenų, ir jų deklaruojamas kiekis trečius metus mažėja. Pernai tai sudarė 8,5 proc., užpernai – 9,2 proc.
Kitose Baltijos šalyse situacija yra geresnė. Latvijoje deklaruojami ekologiniai plotai sudaro 15 proc., Estijoje – 24 proc. visų žemės ūkio naudmenų.
Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininko, ekologinės gamybos ūkininko Mindaugo Petkevičiaus, deklaruojami plotai mūsų šalyje mažėja dėl keleto veiksnių. Vienas jų – Lietuva su Graikija yra vienintelės ES šalys, vis dar neturinčios ilgalaikės, 10–15-a metų siekiančios strategijos, kuriai nedarytų įtakos jokie politiniai pokyčiai.
„Pats turiu 170 hektarų dydžio šeimos ekologinės gamybos ūkį. Melžiame 45 karves, turime nemažai prieauglio. Apie 10 hektarų užima vaismedžių sodas.
Tad gerai žinau, kiek reikia laiko, atidos ir kantrybės pildant įvairius kontrolei reikalingus žurnalus, kuriuose ekologinės gamybos ūkiai privalo nurodyti kiekvieną veiksmą. Vadinasi, tokiai veiklai reikia ir motyvacijos“, – sakė M. Petkevičiaus.
Pasak jo, ekologams buvo 15 proc. padidintas paramos dydis pagal Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano ekologines sistemas „Ekologinis ūkininkavimas“ (už vaisius, uogas, daržoves, vaistažoles ir prieskoninius augalus)“ bei „Perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo“.
„Tai – geras pokytis, bet nė jis nekompensuoja vis dar santykinai menkų ekologiškos žaliavos supirkimo kainų“, – teigė M.Perkevičius.
Išskirtinis vaikų darželis
Nuo 2010-ųjų Kaune veikiantis vaikų darželis „Vila vilaitė“ pastaruoju metu savo ugdytiniams maistą ruošia kitaip. Viešosios įstaigos „Ekoagros“ sertifikatą – Ekologiško viešojo maitinimo auksinį ženklą šis darželis gavo prieš porą metų, ir jame kone visi – 97 proc. patiekalams ruošti naudojamų produktų yra ekologiški.
„Daug ekologiškų produktų pirkdavome ir anksčiau. Tai – mano pačios nuostata, nes neabejoju, kad tokie produktai yra svarbūs visavertei vaikų mitybai.
Šiuo metu, turėdami sertifikatą, esame įsipareigoję aprūpinti virtuvę tik tokiais produktais, nors tai padaryti nėra paprasta“, – teigė vaikų darželio „Vila vilaitė“ direktorė Rasa Tamašauskaitė.
Būna stresinių situacijų, kai kokios nors rūšies ekologiškų produktų apskritai neįmanoma gauti. Daugiausia iššūkių dėl to ir kyla, kad Lietuvoje yra nedidelė ekologiško maisto pasiūla, o ir patys produktai yra sezoniniai.
„Vis dėlto verta stengtis, kad vaikai galėtų gauti sveikatai palankų maisto. Ir jie noriai jį valgo.
Esame ugdymo įstaiga, mokome juos ragauti, skanauti, gardžiuotis. Tam reikia įdirbio – reikia ir tėvams paaiškinti, kodėl patiekalus gaminame būtent iš ekologiškų produktų, nors dažnai tenka girdėti juos sakant, kad „mūsų vaikas to tikrai nevalgys“.
Vaikai – baltas popieriaus lapas. Ką jame nupiešime, tai ir lieka. Man smagu, kad mums, juos ugdant net ir prie pietų stalo, neblogai sekasi „piešti“, – pasidžiaugė R.Tamašauskaitė.
