Karvės ir veršelio atskyrimas Lietuvoje vis dar normali praktika
Kaip ir visi žinduoliai, karvės turi stiprius motiniškus instinktus – jos nori rūpintis savo jaunikliu, maitinti ir apsaugoti jį. Tai ypatingas emocinis ir fizinis ryšys tarp motinos ir jos jauniklio, tačiau pieno pramonėje jis dažnai nutraukiamas vos po gimimo, neleidžiant karvei patirti natūralios motinystės.
Pieno gamybai palaikyti karvės turi reguliariai atsivesti veršelius, todėl jauniklio netektį jos išgyvena daugybę kartų. Greitas veršelių atskyrimas garantuoja, kad karvės pienas bus maksimaliai išnaudojamas žmonių vartojimui, taip pat padeda geriau kontroliuoti veršelių mitybą ir kitas gyvenimo sąlygas.
Lietuvoje nėra reglamentuota minimali karvės ir veršelio kontakto trukmė, todėl veršeliai dažniausiai atskiriami dar tą pačią dieną, o tai kelia didelį stresą tiek motinai, tiek jaunikliui. Įvairios nevyriausybinės gyvūnų apsaugos organizacijos rekomenduoja bent pirmų 8 savaičių veršelio buvimo su mama laikotarpį.
Veršelių laikymas per ankštuose garduose
Naujagimiai veršeliai paprastai laikomi atskirai nuo kitų bandos narių, kol sustiprėja jų imuninė sistema. Pagal dabartinius reikalavimus, iki 8 savaičių amžiaus veršelius galima laikyti individualiuose garduose, kurių plotis turi būti ne mažesnis už veršelio aukštį ties ketera, o ilgis – ne mažesnis nei veršelio kūno ilgis, padaugintas iš 1,1. Tai užtikrina, kad veršelis turės pakankamai vietos atsigulti ir atsistoti, tačiau šie standartai neužtikrina natūralių veršelio judėjimo poreikių.
Įsivaizduokite save mažame garde, kuriame galite tik atsigulti ir atsistoti – tokia mintis iš tiesų gąsdinanti.
Vėlesniu laikotarpiu veršeliai laikomi grupiniuose garduose, kurių minimalus dydis priklauso nuo gyvūno svorio. Pavyzdžiui, veršeliui, sveriančiam iki 150 kg, turi būti skiriama bent 1,5 m² grindų ploto. Net ir šiuo etapu veršeliai neturi pakankamai vietos laisvai judėti, bėgioti ar tyrinėti aplinką. Verta paminėti, kad 2023 m. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) paskelbė mokslinę nuomonę apie veršelių gerovę, rekomenduojant didesnį laikymo plotą – 20 m², kad veršeliai galėtų elgtis natūraliai, o vienam veršeliui rekomenduojama skirti mažiausiai 3 m2.
Diskomfortą keliančios procedūros
Siekiant išvengti traumų veršeliams jauname amžiuje dažnai atliekama nuraginimo procedūra. Teisės aktuose veršelių nuraginimo procedūros nėra pakankamai išsamiai apibrėžtos, paliekant erdvės praktikai, kuri gali nepakankamai užtikrinti gyvūnų gerovę. Labiausiai veršelius žalojanti chirurginio nuraginimo praktika vis dar nėra draudžiama, nepaisant jos sukeliamo didelio skausmo ir ilgalaikio diskomforto gyvūnams.
Mažiausią intervenciją turi cheminis nuraginimo metodas, kuomet naudojami preparatai, kurie slopina ragų augimą. Vis dėlto, jei procedūra atliekama nesilaikant higienos reikalavimų, gali kilti uždegimo ar infekcijos rizika. Be to, netinkamai panaudojus preparatą, jis gali pažeisti ne tik ragų užuomazgas, bet ir odą. Aiškesnis ir griežtesnis nuraginimo reglamentavimas galėtų ženkliai pagerinti gyvūnų apsaugą nuo tokių skausmingų procedūrų.
Liūdna baigtis
Kyla klausimas koks likimas laukia karvių, kurios visą gyvenimą nešusios pelną ūkininkams, tampa neproduktyvios? Ūkininkui paprasčiausiai nebeapsimoka tokios karvės laikyti, todėl ji parduodama mėsai. Vis dėlto, tai nėra pati blogiausia baigtis.
Pasitaiko atvejų, kuomet ūkininkai, visą gyvenimą jam tarnavusį gyvūną palieka mirti kančioje, kai jis tampa nebereikalingas. Prisiminkime 2023 metais plačiai nuskambėjusį atvejį, kuomet Kelmės rajone ūkininkas „galimai“ į mišką nugabeno karvę ir paliko ją ten nugaišti. Nuvykę į vietą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) inspektoriai, kartu su policijos pareigūnais surado leisgyvį gyvūną. Deja, veterinarai jau nebegalėjo padėti, todėl karvę teko užmigdyti.
Ko reikia čia ir dabar?
Kaip visuomenė galėtų prisidėti prie geresnių sąlygų ūkiniams gyvūnams? Rinktis produktus iš ūkių, kurie laikosi aukštų gyvūnų gerovės standartų, palaikyti iniciatyvas, kurios siekia gerinti gyvūnų gyvenimo sąlygas, pranešti apie galimai vykdomus pažeidimus bei rinkti į Seimą politikus, kuriems gyvūnų gerovė rūpi, o ne yra trečiame plane ar apskritai ignoruojama.
Ką reikia padaryti čia ir dabar? Inicijuoti teisės aktų pataisas reglamentuojančias griežtesnius gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimus, griežtinti administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, sustiprinti atsakingų institucijų veiklą, įgalinant jas efektyviau reaguoti į pranešimus bei vykdyti kontrolę. Visuomenei ir ūkinių gyvūnų augintojams privalu siųsti aiškų signalą – gyvūnų gerovė turi būti prioritetas.
