Nuo serbentų iki augalininkystės
Saulius Daniulis Ukmergės rajone ekologiškai ūkininkauja jau daugiau nei dvidešimt metų. „Ūkininkavo ir proseneliai tiek iš mano mamos, tiek iš tėčio pusės, ir tėvukas, tad nieko stebėtino, kad ir aš tuo pačiu užsiimu. Proseneliai ūkininkavo iki Antrojo pasaulinio karo, jų ūkis buvo ekologinis, be jokios chemijos. Apskritai daugybę šimtmečių tradicinis ūkininkavimas buvo tik ekologinis, viskas pasikeitė XX amžiaus viduryje, po dviejų pasaulinių karų. Mano proseneliai ir tėvai žemę gerbė ir mylėjo, tausojo ją, to išmokė ir mane. Tėvas ekologiškai ūkininkauti pradėjo maždaug 2000-aisiais metais, netrukus prie jo prisijungiau ir aš. Oficialiai savo veiklą žemės ūkyje pradėjau 2001 metais“, – pasakoja vyras.
Iš pradžių abu Daniuliai kartu augino juoduosius serbentus, rinkdavo ir parduodavo jų pumpurus ir uogas. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pasikeitė nemažai dalykų, pakito žemės ūkio reglamentavimas, prisidėjo įvairių naujų reikalavimų. Ūkininkavimo kryptį pamažu teko keisti, nes auginti juoduosius serbentus vien dėl jų pumpurų tiesiog nebeapsimokėjo. Kurį laiką ukmergiškis augino uogas, tačiau vėliau pasirinko augalininkystę. Šiuo metu S.Daniulis ekologiškai augina įvairius grūdinius ir kitus kultūrinius augalus: kviečius, kvietrugius, avižas, sojas, pupas, rapsus.
„Iš viso turiu 120 hektarų. Tačiau kai į ekologinį ūkininkavimą pasuko ir visos trys mano dukros, hektarų gerokai padaugėjo – iki maždaug 700, nes dukrų žemė yra greta manosios. Nors dukterys yra registravusios atskirus ūkius, vis dėlto sėti, prižiūrėti ir nuimti derlių reikia mums visiems, juolab kad grūdinės kultūros, kurias auginame – tokios pat. Esame įkūrę savo šeimos kooperatyvą, tad viską, ką galime daryti bendrai, tą ir darome“, – pasakoja S.Daniulis.
Tėvo – patirtis, dukterų – idėjos, jaunatviška energija
Į klausimą, kas paskatino ūkininkauti ekologiškai, pašnekovas tikina tokį sprendimą priėmęs kažkaip natūraliai. „Mūsų šeimai visada buvo svarbu, kokius produktus mes valgome, kokioje aplinkoje gyvename. Viena vertus, smagu, kad šiuolaikinis vartotojas yra reiklesnis nei prieš kelias dešimtis metų ir vis dažniau ieško natūralesnės, sveikatai palankesnės produkcijos, kita vertus, pokyčiai visuomenėje nėra tokie spartūs, kaip norėtųsi. Mėgstu juokauti, kad žmonės savo augintinius kartais myli labiau nei patys save, nes jiems geba nupirkti Premium segmento ėdalo, kur visos sudėtinės dalys – aukščiausios kokybės, natūralios, o savo stalui vis dar renkasi XXL pakuotes, kur gaminys visiškai neaišku koks“, – pastebi ūkininkas.
Kalbėdamas apie perduodamą ekologinio ūkininkavimo tradiciją iš kartos į kartą, S.Daniulis atviras – dukros jo pėdomis nusprendė pasekti ne iš karto. „Niekaip neskatinau jų rinktis daryti tai, iš ko duoną pelniausi pats. Leidau pačioms apsispręsti. Tad visos trys ir mokslus pabaigė, ir po užsienį pakeliavo, pagyveno svetur, išbandė kitokias specialybes. Nors mano šviesaus atminimo tėvukas ir nebuvo tuo labai patenkintas. Anot jo, kokie čia dar londonai, jei prie ūkio rankų trūksta“, – šypsodamasis prisimena S. Daniulis. Tačiau visos trys jo dukros galiausiai grįžo tėviškėn ir nusprendė taip pat ūkininkauti. Pradėjo nuo nedidelių ūkių, tačiau kasmet po truputį jų plotą didina, nuomojasi vis daugiau žemės. Maža to, turi minčių ir idėjų plėsti ekologinę ūkininkystę – planuoja auginti ekologiškas vištas dedekles.
„Merginos sąmoningai suka paukštininkystės link. Nes paukščių mėšlą, anot jų, bus galima panaudoti laukams tręšti, o ekologiški grūdai bus puikus vištų lesalas. Naudos – daugiau, o gamtai tai kainuoja gerokai mažiau, nes ūkininkavimo ciklas bus visapusiškesnis. Va taip ir darbuojamės – mano patirtis ir daugybės metų įdirbis, jų – idėjos, jaunatviška energija ir drąsa, kuri darant ką nors naujo – nepaprastai reikalinga“, – tvirtina pašnekovas.
Ekologinės žemdirbystės keliu pasuko intuityviai
Alytaus rajone, Žvirgždėnų kaime, ekologiškai ūkininkaujanti Aldona Klimkevičienė ūkininkavimo tradiciją taip pat perėmė iš tėvų, nors ūkis registruotas vyro tėviškėje. Ūkininkavo abiejų tėvai ir seneliai. Seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Sutuoktinių tėvai laikė nemažai gyvulių, turėjo žemės. Ūkininkė prisimena su vyru jiems padėdavę, nes darbo kaime niekada netrūkę. Be to, abu su vyru tuo metu dar laikę ir bites, iš viso turėję apie 40 bičių šeimų. „Vyro tėvams mirus, reikėjo apsispręsti: arba ūkininkaujame toliau, arba viską parduodame. Nusprendėme darbus tęsti. 2002-aisiais registravome savo ūkį. Ekologinės žemdirbystės keliu pasukome jau turėdami patirties, nes visada norėjosi gyventi švarioje ir neteršiamoje aplinkoje, kad vaikai valgytų natūralius produktus, be to, anuomet tai padaryti buvo gerokai lengviau nei dabar, nes buvo gerokai mažiau reikalavimų ir dokumentacijos“, – pasakoja A.Klimkevičienė
Anot moters, prieš dvidešimt metų ekologinė žemdirbystė visiems buvo naujas dalykas: ir tiems, kas jos ėmėsi, ir tiems, kas tokius ūkius prižiūrėjo. „Mokėmės, domėjomės, daug skaitėme, bandėme, tarpusavyje bendravome, patirtį kaupėme kartu“, – šypteli ir priduria, kad jų ūkininkavimo pradžia buvo 4 hektarai žemės, karvė, arklys, pulkas vištų.
Pašnekovė atvira – laikui bėgant ūkis po truputį plėtėsi, nes aplink buvo nemažai apleistos, nedirbamos žemės. „Pradėjome ją nuomotis. Gausėjo gyvulių. Labai pagelbėjo valstybės parama, nes tuomet pirmosios išmokos ekologiniam ūkininkavimui buvo visai kitokios nei dabar. Tai mus labai motyvavo. Įsigijome reikalingos technikos“, – tvirtina A.Klimkevičienė.
Šiuo metu pašnekovės šeimos ūkyje laikoma 50 karvių, yra ferma, srutų rezervuaras, mėšlidė. Pagal ekologinius reikalavimus viskas iš ūkio sukauptų organinių trąšų yra naudojama laukams tręšti, nes ūkyje naudojama moderni įranga. 400 hektarų plote auginami rapsai, avižos, žirniai, pupos, grikiai, kvietrugiai, speltos. Beje, pastaroji kultūra prieš kurį laiką ypač sustiprino ūkį, nes Klimkevičiai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje pradėję ją auginti. „Visada stengiamės vystyti žiedinį ekologinį ūkį. Mėšlas, srutos naudojami kaip natūrali žemės trąša, o pievos, pasėliai užtikrina puikų gyvulių pašarą“, – teigia A.Klimkevičienė ir priduria, kad ūkyje kuris laikas padeda sūnaus ir dukters šeimos. Sūnus labiau padeda pačiame ūkyje, dukra tvarko buhalterinę apskaitą, padeda paruošti investicinius projektus.
„Kodėl nusprendžiau eiti tėvų pėdomis, tęsti jų verslą? Na, kad labai pažįstama viskas. Juk užaugau ūkyje. Be to, man labiau patinka toks darbo pobūdis, kai gali būti lauke, gryname ore, o ne kur nors biure sėdėti prie kompiuterio. Tad ir specialybę rinkausi apie tai galvodamas, pagal išsilavinimą esu agronomas, – pasakoja A.Klimkevičienės sūnus Donatas.
Norint ekologiškai ūkininkauti, reikia nemažai kantrybės
Kaip teigia kalbinti ūkininkai, ekologiškomis laikomos tik tos grūdinės kultūros, kurios auginamos laikantis visų Europos Sąjungos ir nacionalinių ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Norint gauti ekologiško produkto patvirtinamąjį dokumentą, privalu atitikti reikalavimus nuo lauko iki galutinio vartotojo, tai įvertina nepriklausoma kontrolės įstaiga.
Visa S.Daniulio ir jo dukrų bei A.Klimkevičienės ir jos sūnaus ūkiuose užauginta produkcija yra ženklinama Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipu – iš baltų žvaigždučių suformuotu medžio lapu žaliame fone. „Žalias lapas vartotojams garantuoja, kad viskas, ką užauginome, yra tikrai ekologiška. Šis simbolis bendras visoje Europoje ir žmonėms padeda nesupainioti maisto gaminių ženklinimo“, – tvirtina abu pašnekovai.
Ekologinių ūkių priežiūra, anot ūkininkų, yra labai griežta ir vyksta ištisus metus: tikrintojai apie savo vizitą gali įspėti iš anksto, tačiau atvykti gali ir nieko iš anksto nepranešę. Paimama žemės, pasėlių mėginių (pastarieji tiriami akredituotose Europos laboratorijose), taip pat įvertinama, kaip sėkla ar derlius yra sandėliuojami, atidžiai tikrinama ir ūkio dokumentacija, kokia sėkla, iš kur ir kada pirkta, studijuojami ūkininkų veiklos žurnalai: kada pasėta, kada tręšta, kaip saugotasi nuo kenkėjų, kada derlius nuimtas, kada ir kam jis parduotas.
Ar sunku ekologiškai ūkininkauti? „Pats ūkininkavimas nėra itin sudėtingas, jei laikaisi nustatytų reikalavimų. Taisyklė čia paprasta – kultūrinis augalas turi augti pirmas, piktžolė – jo šešėlyje. O tam daug įtakos turi klimato sąlygos. Pavyzdžiui, piktžolėms naikinti negalima naudoti jokių cheminių preparatų, tik mechanines priemones. Jei pavasaris labai drėgnas, tuomet būna sudėtinga įvažiuoti į dirvą, kad išakėtum piktžoles. Tada šios ima viršų, ir grūdų derlius būna menkas. Negalima naudoti ir sintetinių trąšų, tik – natūralias: mėšlą, kompostą ir pan. Ekologinėje žemdirbystėje būtina taikyti sėjomainą, kad žemė būtų naši ir sveika. Taigi, būtina geležinė kantrybė, nes jei kas nors nepasisekė dėl vienos ar kitos kultūros, atsigriebti bus galima tik po kelerių metų“, – teigia S.Daniulis.
Ekologinis ūkininkavimas Klimkevičių šeimai yra tapęs gyvenimo būdu. „Taip, reikalavimų ir dokumentacijos šitaip ūkininkaujant yra nepaprastai daug. Kartais juokaujame, kad nežinia kur daugiau dirbame: laukuose ar su popieriais, tačiau mums tai – įprasta. Puikiai suprantame, kodėl tiek daug taisyklių ir nurodymų. Prekybininkai, verslininkai dabar labai gudrūs – pasitelkdami rinkodaros triukus, savo produktus žymi įvairiais skambiais šūkiais ar akį patraukiančiais simboliais. Dauguma tokių ženklų neturi nieko bendro su natūralumu, ekologija ar sveikata. Niekada nesivaikėme jokių madų. Mums svarbiausia, kad vartotojas galėtų gauti tikrai ekologišką produktą“, – pabrėžia D.Klimkevičius.
Dalį savo produkcijos S.Daniulis ir jo dukros, A.Klimkevičienė ir jos sūnus parduoda bendradarbiaudami su kooperatyvu BIO LEUA, tad jų auginamų kultūrų ar gaminių iš jų galima nusipirkti kooperatyvo įkurtoje parduotuvėje „Rupūs miltai“, esančioje Kaune.
Viešinimo projekto rėmėjas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.
