„Turime investuoti dideles lėšas į mūsų technikos transformaciją, tarsi per naktį dyzelio traktorių paversti į neegzistuojančias technologijas, elektros traktorių ar biodujų traktorių. Tokių yra tik keli modeliai ir jie ne tokie galingi, tai tiesiog yra utopija. Ir Lietuvos, ir Europos ūkininkai sako, kad viskas turi eiti pagal mokslo raidą, taip kaip įvyksta transformacija, lygiai taip pat ir ribojimai dėl bioįvairovės išsaugojimo turėtų būti pritaikomi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ar Europos Sąjungai tai gali?“ kalbėjo M. Maciulevičius.
Europos ūkininkas pralaimi konkurencinėje kovoje
Europos ūkininkai nepatenkinti ir dėl to, kad, kaip tikino pašnekovas, jie visuomet lieka kalti. „Pavyzdžiui, jei kalbam apie ornitologiją, juk žinome, kad ir paukščių maras yra, ir klimato kaita prisideda prie rūšių nykimo, tačiau ornitologai ir visi kiti kaltina tiktai ūkininkus. Lyg mes suarėm pievas ir dėl to dabar kyla problemos. O jokių pievų mes nesuarėm. Po paskutinės Bendrojo žemės ūkio politikos reformos daug esame įdiegę technologijų: ir įsėliai, ir posėliai. Pažiūrėkit, kokie gražūs laukai būna, kai nuimtas derlius ir pasėtos net šešios kultūros. Transformacija – akivaizdi, bet niekas apie ją nekalba“, – piktinosi ūkininkų atstovas.
Nors M. Maciulevičius pripažįsta, kad Europos Sąjunga žemės ūkiui davė daug gero, tačiau su žaliuoju kursu lazda perlenkta per stipriai. Dabar Europos ūkininkai jaučiasi konkurencijos įkaitais. Jie, užkrauti įvairiomis žaliosiomis iniciatyvomis, nebegeba konkuruoti su kitų šalių rinkomis, o savąjį vartotoją vis dažniau praranda trečiųjų šalių importui.
„Europos mastu ūkininkai labai aiškiai komunikuoja. Mes kaip žemynas investuojam maksimaliai, spaudžiam savo ūkininkus tapti itin žaliais, tačiau mūsų pačių gamintojai persikelia į Maroką, į kitas Afrikos šalis, į Braziliją, jie darys tą patį be jokių ribojimų ir pasinaudodami prekybos sutartimi, be jokių akcizų, įvežinės į mūsų rinką pigesnius produktus. Ir broliškoje Ukrainoje tas pats, ten standartas yra kur kas mažesnis, reikia kur kas mažiau investicijų, ta įtampa tikrai yra. Gal jau pagaliau ir Europos Komisija aiškiai suvokia, kad negali perspausti su ta žalia iniciatyva, nes jei perspausi, tapsi nekonkurencingu, jei tapsi nekonkurencingu, sužlugdysi savo ūkį, jei sužlugdysi ūkį, daug darbuotojų liks be darbo arba tavo vartotojai produkcijos nebeįpirks“, – aiškino ūkininkas.
Ūkininkai protestuoja ne už save, o už vartotoją
Paklaustas, kaip Briuselis reaguoja į šalia parlamento nuolatos protestuojančius ūkininkus, europarlamentaras Bronis Ropė teigė, kad pagrindinė kaltė, visgi, tenka nacionaliniams parlamentams. Kai kuriose valstybėse priimti sprendimai ir taip jautrią situaciją padarė dar jautresnę.
„Mažėjančias pajamas valstybė dar labiau sumažino, padidino išlaidas žemdirbiams. Lietuvos šeši reikalavimai – aiškūs kaip dukart du, pateikti valdžiai. Jie yra Lietuvos valdžios darbo rezultatas. Lietuvos valdžia pripažino, kad tai klaidos ir puolė taisyti. Panaši situacija ir Vokietijoje, ir kitose šalyse. Iš 27 narių 25 šalyse vyksta piketai“, – nurodė politikas.
Anot B. Ropės, Europos Sąjungos reikalavimai yra skirti ne ūkininkams, o valstybėms narėms. Būtent jos turėtų organizuoti vykdymą taip, kad žemdirbiai ne neštų naštą, o būtų skatinami vykdyti reikalavimus.
„Pavyzdžiui, tvirtinant finansus 2021–2027 metų laikotarpiui, Lietuvai 30 proc. padidinta tiesioginė išmoka, apie milijardą eurų. Tai dar nesiekia ES vidurkio, bet leista tiek pat prisidėti prie kaimo plėtros, kiek skirta iš Europos. Lenkai pridėjo 100 proc. ir išlygino šio laikotarpio išmokas, o Lietuva pasakė: „Mes pinigų neturim“. Kai kreipėmės į valdžią, kad iš atsigavimo fondo būtų skirta kažkiek pinigų, pasakė: „Jūs ir taip daug gaunat, nieko neduosim“. Davė 16 milijonų eurų pelkėms ir pasibaigė. Lygiai tas pats su reikalavimais. Žaliojo kurso dar nebuvo, kai buvo priimta naujoji Bendroji žemės ūkio politika.
Žaliasis kursas vėliau atsirado, bet kai kurios valstybės narės perlenkė, tarp jų ir Lietuva. Pavyzdžiui, su mokslininkais Lietuva sugalvojo ūkininkams pritaikyti 16 ekoschemų, kai kitos šalys taiko 3 ar 4. Na, o visų svarbiausia, kad Lietuva nederino savo pozicijų su žemdirbiais. Iš pradžių apšaukė juos lobistais, išvijo iš ministerijos, tuomet prasidėjo teismai, kurie nustatė, kad ministerija nesilaikė reglamento, nepasikvietė socialinių partnerių“, – Lietuvos valdžios elgesį vertino Europos Parlamento narys.
Politiko teigimu, nors visi norime kuo švaresnio, kuo geresnio produkto, ant ūkininkų pečių uždėję nepamatuotus tikslus už juos susimokėsime iš savo piniginės. Dabar B. Ropė rengia užklausą Europos Komisijai, prašo įvertinti, ar Lietuva neturėtų susėsti su visomis žemdirbių organizacijoms ir pagaliau išsiaiškinti situaciją dėl strateginio plano „Aptartų problemas, pateiktų Komisijai ir būtų dar kartą persvarstyta“, – vienu iš sprendimų dalinosi europarlamentaras.
Daugiametės pievos – išskirtinai Lietuvos problema?
Kitose Europos Sąjungos valstybėse mažai kas kelia klausimą apie daugiametes pievas. Pasirodo, kad ši problema – gaji bene tik mūsų šalyje. Kiek panašią situaciją dar turi Latvija ir Estija. Pagrindinė daugiamečių pievų problemos priežastis, pasak europarlamentaro, Lietuvos politikų aplaidumas.
„2014 metais visi ministrai, tarp jų ir buvęs Lietuvos ministras, priėmė įsipareigojimus, kad penkis procentus nuo dirbamo ploto reikia laikyti daugiametėmis pievomis. Ten yra sistema ir skaičiavimas. Mes susimuliavome ir užmiršome tą klausimą. Kadangi strateginio plano dabartinė Lietuvos valdžia nederino su žemdirbiais, tai perrašė tą, kuris buvo ir nuvežė Europos Komisijai. Iš pradžių kaltino Europą, tada kaltino buvusius ministrus, o dabar pripažino, kad tai buvo jų klaida ir pažada taisyti.
Tik tiek, kad ištaisyti visada yra sunkiau, negu kad iškart susiderėti. Teikdami strateginį planą galėjo šitą klausimą sutvarkyti, statistiką sutvarkyti ir mes šiandien kaip kitos Europos šalys čia problemų neturėtume. O dabar yra sudėti du skaičiai – daugiametės pievos sudėtos su žalinimo programa. Gavosi vos ne dvigubi plotai ir dabar kai kuriems ūkininkams tai yra didžiulė našta. Reikia vos ne visą ūkį laikyti daugiamete pieva. Nesąmonė“, – daugiamečių pievų problematikos istoriją pasakojo B. Ropė.
Jam antrino ir M. Maciulevičius. Jis papildė, kad be Lietuvos, dvi Baltijos sesės irgi turi šią problemą. „Patys matote, kas darosi su pieno rinka. Mes protestuojam jau daugiau nei metai. Važiuojam su eurokomisaru šnekėtis, patys išsikovojom europinę paramą, bet toliau jokios paramos nėra. Pieno ūkiai vienas po kito užsidaro. Jei ūkiai užsidaro, tolesnė veikla yra užarti pievas ir auginti grūdus. Kiekviena karvė yra nuostolinga, taigi tai yra normalu. Jei nei valstybė, nei Europa nepadeda, kad nebūtų nuostolinga, tada vienintelė išeiga yra persikvalifikuoti į kitą veiklą“, – akcentavo ūkininkas.
Tačiau persikvalifikuoti nėra taip lengva. „Žmogus, kuris paėmė paramą ir nori persiorientuoti iš pienininkystės į grūdininkystę gauna pranešimą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros ir jam sakoma, kad gali daryti ką nori, bet turi savo grūdų laukus atsėti pievomis. O ką pievose ganyti? Sveiko proto trūksta. Jei kalbam apie gamtinę įvairovę, tai tikrai tie keli hektarai suartų pievų nėra problema. Čia kita problema, ji yra biurokratinė ir dirbtina problema, kuri sudaryta dėl mūsų biurokratų nesupratimo. Bent tiek, kad ne vieni mes, bet ir latviai, ir estai, trise gal kaip nors...“, – vylėsi M. Maciulevičius.
Užversti popieriais ūkininkai nebeturi laiko dirbti žemę
Europos Sąjungos ūkininkai skundžiasi ir itin dideliu biurokratijos kiekiu, dėl popierizmo nebelieka laiko dirbti žemę. „Su kiekviena reforma ateina vis nauji žurnalai, kuriuos reikia pildyti, vis naujos tvarkos. Ūkininkas tapo buhalteriu. Jis neturi laiko traktoriuje sėdėti, o turi pildyti žurnalus ir tai sukelia daug streso“, – teigė M. Maciulevičius. Negana to, už žmogiškas klaidas žurnaluose ūkininkams kartais tenka nukentėti finansiškai, o, pasak pašnekovo, pasiaiškinimų niekas nėra linkęs klausyti. Tai, ką ūkininkai daro popieriuje, seniai gali atlikti palydovai, tačiau popieriaus krūvos ant ūkininkų stalo tik auga.
Ūkininkų atstovas pastebi, kad problemų Lietuvos ūkininkams kelia ir pesticidų ribojimai, mat tai kokie ribojimai tinka vienoms ne visada tinka kitoms valstybėms narėms.
„Dėl pesticidų reikėtų žiūrėti į faktus, jei lygintume Olandiją, Daniją, kitas intensyvaus žemės ūkio šalis, jos naudoja daug pesticidų, kartais net 10 kartų daugiau pagal atskiras kategorijas. Lietuva itin mažai jų naudoja, taigi tas spaudimas Lietuvos ūkininkams dar labiau juos mažinti, jau prasilenkia su agronomijos mokslu“, – tikino M. Maciulevičius.
Apribojimai, kurie ateina iš Bendrijos ir dar papildo itin ambicingus nacionalinius tikslus, Lietuvos ūkininkus veda į neviltį. „Mes ir taip tų žolynų turim milijonus hektarų laisvų, jie priklauso valstybei. Nuo pat Varėnos iki Ignalinos – vien žolynai, Žemaitija – vien žolynai. Nedarykim šito scenarijaus, Belgijos ar Olandijos nusikopijavimo, nes pas juos išties viskas užarta, o mes labai daug bioįvairovei esam palikę vietos“, – tvirtino ūkininkas.
Pasak „Žinių radijo“ pašnekovo, maistas yra nacionalinis saugumas.
„Turime dėti maksimalias pastangas, kad būtume nepriklausomi. Karas Ukrainoje, energetinė ir ekonominė krizės tai parodė. Iš visų sektorių daugiausiai dėl žaliojo kurso padarė žemės ūkis, bet ar girdėjote bent vieną politiką, kuris pasakė „ačiū“? Juk ne apie ūkininkus kalbam, o apie jūsų galimybę įsigyti mūsų užaugintą produkciją“, – reziumavo Kauno krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas M. Maciulevičius.
