Eksportuoja į daugybę šalių
A.Macijauskas pasidžiaugė, jog kelerius metus vyravusi tendencija keičiasi – ūkių Lietuvoje daugėja. Viena vertus, traukiasi karta, ūkininkauti pradėjusi 1990-ųjų pradžioje, juos keičia jaunieji ūkininkai.
Pašnekovo žodžiais, labiausiai džiugina tai, jog ūkius kuria arba juos perima ir atnaujina išsilavinę, aktyvūs, žinantys, ko nori, žmonės, mokantys dirbti, drąsiai taikantys naujoves, eksperimentuojantys, kartais net labai rizikingai, bet tokių rizikingų eksperimentų pasekmė – inovacijos. Vienos naujovės, pasak LGAA pirmininko, pasiteisina labiau, kitos, galbūt, ne, nes jei jos prigijo Australijoje, nebūtinai tiks Lietuvoje, tačiau drąsa ir žinios įkvepia keistis, ir tą Lietuvos ūkiai aktyviai daro.
Bendradarbiavimas su ūkininkais iš kitų Europos šalių taip pat nuolat vyksta. Diskutuojama, kaip kartu įveikti iššūkius, į Lietuvą kviečiami lektoriai, kurie pristato naująsias technologijas, o šios vis dažniau diegiamos ir Lietuvos ūkiuose.
„Džiugu, jog ūkininkai modernias technologijas perima ne tik dėl to, jog jos atneša didesnį pelną ar norėdami formaliai atitikti reikalavimus, jie nuoširdžiai tiki, kad išmaniai ūkininkaudami gali pagaminti daugiau sveikos, saugios, įperkamos produkcijos mūsų vartotojams, sykiu palikti mažesnį pėdsaką, mažiau teršti aplinką, paveikti klimatą – daugelis tą daro iš entuziazmo, stengiasi tausoti aplinką“, – kalbėjo LGAA pirmininkas.
Didžioji dalis Lietuvoje užaugintų kultūrų eksportuojama, daugiausia per Klaipėdos jūrų uostą – Lietuvos rinkoje suvartojama penktadalis to, ką ūkininkai kasmet užaugina. Lietuva viena didžiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje, su kviečių eksportu nuolat patenka į TOP15 pasaulyje. Grūdų eksportas sudaro didžiausią viso žemės ūkio sektoriaus eksporto dalį. Lenkija, Latvija, Nyderlandai, Vokietija, Jungtinė Karalystė, JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Persijos įlankos, Indijos-Ramiojo vandenyno regiono šalys, Meksika. Visos šios šalys, anot pašnekovo, Lietuvos ūkininkų užaugintus grūdus perka dėl svarbiausios priežasties – jų kokybės. „Vidutinės ar prastesnės kokybės grūdų yra daug. Puikią mūsų šalyje užauginamų grūdų kokybę lemia mūsų geografinė padėtis, sveikas dirvožemis, mat Lietuva – mažiausiai ES trąšų ir pesticidų naudojanti valstybė. Populiarus eksporto rinkose – rapsas, iš kurio gaminamas aliejus ir biodegalai. Pagrindiniai pirkėjai – skandinavai ir vokiečiai, kurie renkasi mūsų rapsus dėl jų išskirtinės kokybės. Dalis rapso perdirbama ir Lietuvoje, bet jo pagaminama daug daugiau. Siauresnės – ankštinių augalų eksporto rinkos. Tai – nišiniai produktai, daugiausia naudojami Indijoje, Egipte. Toms rinkoms pateikiamos Lietuvoje užaugintos pupos ir žirniai“, – komentavo LGAA pirmininkas.
2023-ųjų birželį atlikus šalies gyventojų nuomonės, kaip jie vertina Lietuvos ūkininkų ir ūkininkavimo svarbą, tyrimą, paaiškėjo, jog labai palankiai ar greičiau palankiai Lietuvos ūkininkus vertinę tyrimo dalyviai išskyrė ne tik ūkininkų darbštumą, bet ir produkcijos kokybę. Daugiau nei pusė (56 proc.) šalies gyventojų Lietuvos ūkininkus vertina palankiai: 15 proc. – labai palankiai, 41 proc. – greičiau palankiai. 31 proc. – nei palankiai, nei nepalankiai. 13 proc. – nepalankiai: 12 proc. – greičiau nepalankiai, 1 proc. – visiškai nepalankiai. Šalies gyventojų manymu, žemės ūkis, kaip Lietuvos ekonomikos šaka, yra svarbi (vidutinis vertinimas siekia 4,19 / 5,00 balo).
Efektyvina veiklą – dėl gamtos ir žmonių
Šiaulių rajone veikiančiame 3600 hektarų „Klauso ūkyje“ jau dešimtmetį besidarbuojantis direktoriaus pavaduotojas Jan Udo Sparenborg pasakojo, jog ūkyje laikosi kelių svarbiausių taisyklių: naudoti mažiau trąšų, augalų apsaugos priemonių, tausoti žemę, sutelkti dėmesį tiesioginę sėją ir beariminę žemdirbystę, efektyvinti darbus. „Mūsų tikslas – kurti patogias, šiuolaikiškas darbo vietas, mes saugome ir vertiname savo darbuotojus“, – kalbėjo J.U.Sparenborg.
„Klauso ūkyje“ auginami žieminiai ir vasariniai kviečiai bei miežiai, azotą kaupiančios pupos ir žirniai, rapsas, po dešimtmečio – vėl auginami cukriniai runkeliai.
Ūkis investavo į naujausią purkštuvą, trąšų barstytuvą su sekcijų kontrole – viskas tam, kad būtų kuo tikslingiau naudojamos augalų apsaugos priemonės ir kuo mažiau kenkiama aplinkai.
„Lietuvos ūkininkai daug daugiau dėmesio skiria tam, ką daro, kaip augina įvairias kultūras. Kai pirmą kartą prieš dvylika metų, kaip praktikantas, apsilankiau Lietuvoje, mačiau, jog kuliami rapsai ir iš karto ariamos dirvos. Vokietijoje ūkininkai to nedarė jau 30 ar 40 metų. Dabar ūkininkai tokių klaidų nebedaro. Ūkiai, kurie efektyviai dirba, dirbs ir toliau. Tiems, kurie neskiria pakankamai dėmesio produkcijos kokybei, bus sunku. Ūkiai turi visas galimybes konkuruoti, tik svarbu įsivertinti investicijas, naudojamas technologijas. Mes skaičiuojame kiekvieną trąšų kilogramą, augalų apsaugos priemonių nebarstome šiaip sau. Pasėlius purškiame tiek, kiek reikia. Nenorime teršti aplinkos ar išleisti pinigų be reikalo“, – paaiškino „Klauso ūkio“ direktoriaus pavaduotojas.
Ūkiai nesustoja keistis
Mažeikių rajone Audrius Vanagas ūkininkauja nuo 2008-ųjų, nors, kaip pripažįsta, ūkio darbus puikiai žino nuo pat vaikystės. Dar 1993 metais tėvai įkūrė gyvulininkystės ūkį, kuriame jis padėjo darbuotis, o vėliau, baigęs mokyklą ir studijas Žemės ūkio universitete, A.Vanagas taip pat ėmėsi kurti ūkį, tik augalininkystės.
500 hektarų ūkyje A.Vanagas augina kviečius, rapsus, žirnius, pupas, miežius. Kartais išbando egzotiškesnę kultūrą, pavyzdžiui, žieminius žirnius. Ūkyje taikoma sėjomaina, atsisakoma žemės dirbimo ir pereinama prie tiesioginės sėjos, didelėje dalyje ūkio dalyje taikoma „No-till“ technologija.
Patyrę ūkininkai jau puikiai žino, jog, iki minimumo sumažinus žemės dirbimą, taikant sėjomainą ir pasirinkus tinkamus tarpinius pasėlius, užtikrinama geresnė dirvožemio būklė, saugomi paviršiniai vandens telkiniai, kokybiškesnis grūdinių kultūrų derlius. Kaip sako pašnekovas, jis, kaip ir daugelis Lietuvos ūkininkų, renkasi tvaresnį kelią ir tausojantį ūkininkavimą: trąšas, remdamasis palydoviniais žemėlapiais, naudoja ten, kur, kada ir kiek reikia. Javų purškimas šiemet vyks tokiu pat principu, mažinant sunaudojamų augalų apsaugos priemonių kiekį.
„Visuomenėje suformuotas klaidingas naratyvas, jog ūkininkai neina kartu su pažanga, ūkininkauja taip pat, kaip prieš trisdešimt metų, iš tiesų yra kitaip. Įsigyjama našesnė ir efektyvesnė technika, trąšos ir augalų apsaugos priemonės naudojamos ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia – visi darbai atitinka griežčiausius aplinkosaugos reikalavimus“, – kalbėjo Mažeikių rajono ūkininkas.
A.Vanagas ne tik dirba savo ūkyje, bet ir aktyviai savo žiniomis dalijasi su kitais ūkininkais bei mokosi iš savo srities profesionalų. Jis LGAA grupės „No-till“ vadovas, aktualijomis dalijasi socialiniuose tinkluose, aktyviai dalyvauja žemdirbių protestuose, bendrauja su užsienio ūkininkais, dalyvauja mokymuose, kuriuos organizuoja LGAA ir į kuriuos lektoriai atvyksta iš Danijos, planuojama, kad vasario pabaigoje atvyks lektorius iš Prancūzijos, kad dalytųsi tvaraus ūkininkavimo patirtimi, pastebėjimais, jog ūkininkai nebekartotų ankstesnių klaidų.
Nors, pašnekovo žodžiais, retas žino, kokios technologijos tampa įprastos Lietuvos ūkiuose, juose per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiulis progresas, ir jis tęsiasi.
Ar planuoja pokyčių ūkyje? „Ūkis keičiasi nuolat: tobulinami, optimizuojami procesai, žiūrima, kur ką keisti, kad nebūtų per daug naudojama augalų apsaugos priemonių, mineralinių trąšų. Didžiulis perversmas – aktyvaus dirvožemio dirbimo atsisakymas, pokyčiai įvykę dideli, ir juos ketiname tęsti“, – apibendrino pašnekovas.
