– Pirmiausia tiesmukai paklausiu: kas Jus, buvusius Londono gyventojus, įkvėpė naujai veiklos krypčiai ir iš kur tiek drąsos pradėti žemdirbišką gyvenimą atokiame kaime?
Aira: „Vien faktas, kad nusipirkome sau namus, nors matėme juos tik nuotraukose, jau daug pasako, jog mums drąsos netrūksta. Nei kaimiškos vietovės, net pats kaimas mums nėra svetimas. Vyras vaikystėje augo Luksnėnuose, o aš pati kelias vasaros atostogų savaites praleisdavau pas močiutę kaime Pasvalio rajone.“
Tai, kad laikui bėgant prie namų atsiras nuosavas ūkis, buvo aišku jau perkant sodybą. Prie to sprendimo ypač prisidėjo ir faktas, jog esu baigusi tuometinį Aleksandro Stulginskio universitetą, kur mokiausi buhalterinės apskaitos ir finansų.
– Trumpai papasakokit ir priešistorę, kodėl būtent vienkiemis tapo Jūsų namais.
– Kiekvieną vasarą atostogas leisdavome Lietuvoje. Atsiradus galimybei įsigijome sklypą netoli Luksnėnų kaimo ir svajojome vieną dieną grįžti į gimtinę, į nuosavus namus. Po atostogų kelias savaites neapleisdavo vasaros prisiminimai, todėl kartą nedrąsiai vyrui pasakiau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Dainius šią naujieną sutiko džiaugsmingai. Tada ir užkūrėme grįžimo į namus reikalus.
Pirmiausia reikėjo nuspręsti, kur grįšime, prasidėjo paieškos. Variantai – gyventi pas tėvus ar nuomojamame bute – iškart atkrito. Pirmiausia intensyviai ieškojome buto Alytuje, tinkamų neatsirado. Tada paieškas praplėtėme ir dairėmės namų, sodybų, sodų Alytaus rajone. Nebuvo jokio išankstinio nusistatymo, kur norime gyventi – kaime ar mieste, tiesiog ieškojome pagal galimybes būsto. Radus dabartinių mūsų namų skelbimą, parvykti apžiūrėti galimybės nebuvo. Pandemijos ribojimai apribojo ir mums patikusių objektų apžiūras, o vėliau ir dokumentų tvarkymą. Teko suteikti įgaliojimus tėvams, kad nupirktų be mūsų.“
Dainius: „Iššūkiai man nebaisūs. Aš 17-os išvykau iš Lietuvos, 20 metų pragyvenau užsienyje, dar vieną naują žingsnį žengti nebaisu. Pirmiausiai atsirado noras grįžti, apie žemdirbystę nebuvo galvota. Tik mintys, kur gyvensim grįžę, kirbėjo. Statytis namą nuo nulio būnant užsienyje – per ilgai, o gyventi pas uošvius arba nuomotis, kol statysime, noro nebuvo.
Nusipirkus sodybą, kilo klausimas, ką daryti su žeme. Palikti tiesiog pievomis – ne mūsų būdui, todėl ir kilo idėja įgyvendinti senas svajones. Savas sodas, savas prūdas. Parama iš Europos Sąjungos fondų paskatino to imtis neatidėliojant, nors daug kas sakė – nepradėkit, negausit. O gavom viską, ko prašėme.“
– Papasakokite, kaip pradėjote kurtis? Viską apmąstėte, tarsi pagal eskizą, ar vis esate paieškose, pažaidžiant, improvizuojant?
Aira: „Parvažiavome su visais daiktais tiesiai į namus, kuriuos tuo pat metu ir apžiūrėjome. Vizijos, kaip turėtų atrodyti namai, atsirado po to, kai pasirašėme preliminarią pirkimo sutartį. Vakarais piešėme eskizus dar būdami Anglijoje, kaip svetainėje baldus išdėstysime, kur svetainės sekcija stovės, žiūrėdavome atsiųstas nuotraukas ir kalbėdavomės, koks namo kampas tai galėtų būti. Dabar pritaikome prie mūsų norų, vizijų tai, ką turime – griauname, kažką statome, kitur atnaujiname.“
Dainius: „Pirkti sodybą mačius ją tik nuotraukose – didelis iššūkis, kurį ne visi išdrįstų išbandyti. Todėl buvo padaryta ir nemažai klaidų. Planuoti remontą pradėjau dar būdamas Anglijoje, daugumą medžiagų pirkau ten. O grįžus teko daug ką keisti, kadangi visko iš nuotraukų neatspėsi.
Kurtis pradėjome nuo visų paliktų baldų ir šiukšlių išvežimo į sąvartyną, ir, žinoma, nuo vonios kambario statymo, nes šiame name vonia buvo rūsyje ir nelabai naudojama. O po to iš eilės – vaikų miegamasis, mūsų miegamasis, virtuvė, svetainė, kita vonia... Žmona tuo metu tvarkėsi lauke, nes aplinka buvo labai apleista.“
– Kokių įpročių, ritualų kuriantis radosi?
Dainius: „Kažko ypatingo nebuvo. Gal tik tiek, kad visi vakarai, jei oras leido, praleisti lauke, kieme prie laužo, tai buvo labai smagu ir romantiška.“
– Kiek supratau, Jūsų planuose rimtos žemės veiklos nebuvo. Bet dabar turima žeme džiaugiatės?
Aira: „Vyras turi verslumo gyslelę, tai jau buvo aišku, kad įsigijus sodybą su žeme bus vykdoma žemės ūkio veikla. Žemė nebus palikta tiesiog tuščia.“
Dainius: „Taip, veiklos neplanavome, bet taip jau susidėstė viskas, kad dabar veikla bus, ir gana nemažos apimties. Tikiuosi senatvėje džiaugtis pasiektais rezultatais.“
– Pakalbėkime apie Jūsų pasirinktas kultūras. Kodėl svarainiai, riešutai? Gal turite daugiau įdomių planų ateičiai?
Aira: „Riešutynas – vyro svajonė, o svarainių kvapas man asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Pastebėjome skelbimuose, kad svarainiai paklausūs, tas irgi prisidėjo prie apsisprendimo. Nėra sudėtinga juos auginti, bet žinių reikia, kaip ir bet ką kita auginant. Bet viskas geriausiai išmokstama praktiškai.“
Dainius: „Rinkomės tas kultūras, kurioms reikia nedaug priežiūros ir nereikia jų kasmet sodinti. Riešutų labai norėjau aš, svarainių – žmona. Taip ir sutarėme.“
– Auginate dvi atžalas. Kaip jie priima gyvenimą kaime? Nepasiilgsta miesto?
Aira: „Kai tik grįžome, pirmoji vasara mums prilygo dideliam nuotykiui. Indus su vaikais plovėme prie šulinio, dubenyse. Vakarais važiuodavome prie ežero maudytis, o dienas vaikai praleisdavo lauke, besikapstydami smėlyje. Jų veidai vakare būdavo net juodi. Pajuokavimas, kad grįžtame atgal į Angliją, jiems prilygo bausmei, rėkdavo jog nenori, būta net ašarų. Dabar vyresnioji mergaitė sako, jog užaugusi norės gyventi mieste ir bute. Bet miesto jiems netrūksta. Dažnai laisvalaikį leidžiame Marijampolėje. Mums įprasta važiuoti apsipirkti į miestą, o pusvalandžio kelionė neprailgsta nei vienam iš mūsų.“
Dainius: „Aš pats, kaip jau minėjau, užaugau kaime, Luksnėnuose, todėl labai tikiuosi, kad ir mūsų vaikai džiaugsis tuo gyvenimu, kurį gali pasiūlyti provincija. Jiems čia smagu, gal kažkiek keistoka vienkiemyje, neturi šalia kaimynų, draugų, bet mokykloje bendrauja. Visada jų draugai yra laukiami mūsų vienkiemyje. O po Londono šurmulio jiems čia labiau patinka. Jau vien tik turimą erdvę įvertinus, juk ten gyvenome 80 kvadratų namelyje su vos 35 kvadratinių metrų kiemeliu.“
– Sakoma, kad kartais minutė tylos gali būti kur kas iškalbesnė už pusvalandį kalbos. Ar tylos daug Jūsų vienkiemyje?
Aira: „Daug. Ir tai buvo ir yra atgaiva mūsų ausims. Jokių šūkavimų už lango, mašinų garsų. Vakarais leidžiame laisvas valandas sėdėdami kieme ir klausydamiesi gamtos garsų. Tyla yra tai, ką dabar labiausiai vertiname ir džiaugiamės ja parvažiavę iš miesto šurmulio.“
Dainius: „Iš tiesų daug. Ir mes tuo džiaugiamės. Man patinka išeiti ryte į lauką pavedžioti šunis, stebėti stirnas, čia jų netrūksta.“
– Girdėjau sakant, kad tobulas poilsis kartais gali būti ir darbas sode. O kokios kitos veiklos atneša Jums ramybės?
Aira: „Pagrindinės mūsų veiklos nuo pat įsikūrimo iki šiandienos ir dar, matyt, artimiausius kelerius metus bus visa, kas susiję su žemės ūkiu, augalais ir aplinka. Kadangi dirbu protinį darbą, tai po darbų parėjus skaudančia galva, pasiėmus kastuvą ir gerą valandą padirbėjus jaučiuosi gavusi geriausią vaistą nuo visų skausmų. Atsirado ir poreikis mokytis. Šiemet Alytaus profesinėje mokykloje baigiau dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo studijas su ta intencija, kad pati galėčiau sau susibraižyti aplink namus esančio kiemo vizualizacijas.
Labiausiai širdis dainuoja, kai laisvu laiku tvarkausi kuriame nors sodybos kampe, atrandu augalus po užžėlusia žole, juos apgeniu ir suteikiu naujas formas.“
Dainius: „Lauko erdvių gražinimu daugiau žmona užsiima. Man patinka namą restauruoti, viską pats padariau. Planų turiu dar daug ir ilgam.“
– Supratau, kad mėgstate keliauti? Kuo praturtina kelionėse praleistas laikas?
Aira: „Mėgstame keliauti, tačiau artimiausiu metu visos kelionės yra tik ateityje.“
Dainus: „Daug keliavome, bet dabar kiti prioritetai. Kai įgyvendinsime planus, galėsime vėl skraidyti.“
– Ir klausimas, kurio nepaklausiau, o turite ką pasakyti.
Aira: „Didžiausia motyvacija įkurti nuosavą ūkį buvo ES parama. Parašius verslo planą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, svajonės tapo realybe.“
Dainius: „Visiems tiems, kurie nepasiryžta grįžti, sakau – nebijokite, viskas toje Lietuvoje gerai, tik nereikia ant sofos ilgai gulėti. Aš sugrįžau po 20-ies metų, žmona – po 8-erių. Ir abu džiaugiamės.“
