Traktoriai, taip pat keli miškovežiai, antradienį užpildė dalį pagrindinės sostinės gatvės nuo Katedros aikštės link Vinco Kudirkos aikštės. Apie vidurdienį žemės ūkio technika ir keletas sunkvežimių jau buvo sustatyti beveik visame Gedimino prospekte
Žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas ir žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ diskutavo apie priežastis, kurios, jų nuomone, paskatino ūkininkų protestą bei įvardijo galimus šios situacijos sprendimo būdus.
– Teko matyti traktorių su karstu. Ant karsto dangčio – ragai. Ką tuo norima pasakyti?
I.Hofmanas: Turbūt apeliuojama į pieninkystės ūkių stiprų mažėjimą. Per paskutinius metus mažėjimas siekia 6 proc. – uždaromi ūkiai po 100, 200 karvių su visa infrastruktūra.
– Kaip jūs, Daivarai, reaguotumėte į tokį simbolį ir reikalavimą?
D.Rybakovas: Ūkininkai – Lietuvos piliečiai. Gali reikšti savo poziciją. Labai sveikintina. Pieninių karvių mažėja nuo 2004 m. Kasmet pieninių karvių mažėja po 50 tūkstančių. Nuo 2020 m. iki 2022 m. jų sumažėjo 10 tūkstančių. Mažėjimas pristojęs.
Pieno primilžiai kas metai didėja – ūkiai stambėja. Taip, smulkieji ūkiai išeina.
– Vienas ūkininkių reikalavimų: ragina spręsti pieno krizę. Ką tai reiškia?
I.Hofmanas: Laisvoje rinkoje tikriausiai sunku būtų įsivaizduoti situaciją, kai lentynose nebūtų pieno. Tačiau krizė tęsiasi jau metus: gamybos sąnaudų pajamos nepadengia. Ūkis po ūkio uždaromas, nes ekonomiškai neapsimoka jo laikyti.
Gerbiamas Daivaras minėjo, kad primilžis didėja. Tačiau aš turiu kitus skaičius: nuo 2020 m. iki 2023 m. jis mažėja. O importas iš Lenkijos nuo 2019 m. padvigubėjęs. Tai reiškia, kad mūsų ūkiai neatlaiko konkurencijos. Tą lemia ir nacionalinė politika. Pavyzdžiui, buvo panaikinta pereinamojo laikotarpio papildoma nacionalinė išmoka, nėra strategijos, reikia Pieno įstatymo, galiausiai reikia pagalbos: per šiuos metus pieno gamintojai patyrė 170 mln. eurų nuostolį, o perdirbėjai ir prekybininkai skaičiavo rekordinius pelnus.
– Įdomu tai, kad jūs remiatės viena statistika, ministerijos atstovas – kita. Kaip galite susikalbėti, jei remiatės skirtingais skaičiais?
D.Rybakovas: Galbūt kitokie skaičiai ir yra problema. Mes remiamės oficialiais skaičiais. Nuo 2020 m. iki 2022 m. gamyba pakilusi 100 tūkst. tonų.
2021 m. pieno supirkimo kaina – 335 eurai už žalio pieno toną, savikaina – 280 eurų. 2022 m. karo metu pardavimas drastiškai kilo iki 509 eurų už toną, savikaina – 337 eurai, 2023 m. pardavimas – 380 eurų už toną, savikaina – 348 eurai.
I.Hofmanas: Reikėtų įvertinti ir gamybos kaštus. Gamybos apimtys galbūt ir didėjo, bet gal galite pasidalinti, kiek pasitraukė pieno ūkių? Pasitraukė 2600 pieno ūkių. Kodėl? Čia atsiranda ir daugiamečių pievų problema.
D.Rybakovas: Ne vieta ginčytis, kaip yra. Mūsų kitokia struktūra – labai daug smulkių ūkių perima stambieji ūkiai. Karvių mažėja, tačiau primilžiai gerokai didesni: modernus ūkis per metus gali primelžti iki 13 tonų, mažuose ūkiuose iki 10 karvių – 5 tonos iš karvės. I.Hofmanas: Sutinku, kad didesniuose ūkiuose produktyvumas didesnis, tačiau kodėl nematote, kad tokie ūkiai kaip šeimos ūkiai – apie 100, 200 melžiamų karvių – uždaromi. Čia problema.
D.Rybakovas: Modernizuoti šeimos ūkiai stengiasi išgyventi ir išgyvena, jiems padeda išgyventi įvairios programos, tačiau to niekada neišvengsime – vieni verslai užsidaro, kiti – atsidaro.
I.Hofmanas: Koks tuomet Lietuvos kelias? Ar mūsų kelias – koncerniniai ūkiai? Gal tuomet su laiku mums užteks 20 koncerninių ūkių Lietuvoje?
D.Rybakovas: Ir šioje strategijoje 100–150 karvių turintiems ūkiams – šeimos ūkiams – teikiama gerokai didesnė parama, gerokai didesnės išmokos. Tai padaryta atsižvelgus į jūsų pasiūlymus. Dar pakėlus, ūkiai irgi užsidarinės – tai normalu: tarkime, tėvai turėjo ūkį, perleido vaikams, o šie ūkininkauti nebenori.
– Vienas reikalavimų – daugiametės pievos. Ne visiems suprantama – kur čia problema?
I.Hofmanas: Problema atsirado ne šios Vyriausybės valdymo metu. Problema atsirado dėl biurokratinės klaidos, kai buvo nuspręsta, kad pieva, kuri deklaruojama penktus metus, sistemos automatiškai buvo verčiama daugiamete pieva. Todėl nuo 2014–2015 m. daugiamečių pievų plotas išaugo nuo 400 tūkst. iki 700 tūkst. Mes kalbame apie šios klaidos ištaisymą – nenorime išarti nė vieno hektaro daugiau pievų, esančių ariamoje žemėje.
D.Rybakovas: Ignas ir teisus, ir truputį – ne. Viskas įvyko 2015 m., kai ES išleido naujus nutarimus. Dingo vienas kodas – turėjo būti daugiametė pieva: ūkininkas turėjo pasirinkimą deklaruoti arba daugiametę pievą, arba pereina į kitą kultūrą. Reikia bandyti atsukti laikrodį.
– Ar pavyks?
D.Rybakovas: Mes tikimės, kad tą pavyks išspręsti. – Prie kitų reikalavimų yra ir rusiški grūdai. Ką tai reiškia? Jie patenka į mūsų rinką?
I.Hofmanas: Oficialiai jie keliauja tranzitu, tačiau baiminamės, kad dalis gali nusėsti Lietuvoje, būti sumaišyti su lietuviškais grūdais ir parduodami. Mums nesuprantama, kaip rusų oligarchai per Klaipėdos uostą tranzitu gabena grūdus, pinigus galbūt Kremliaus režimas režimas, o už tuos pinigus žudomi ukrainiečiai. Jei tie grūdai nusėda mūsų rinkoje, tai gali lemti ne tik reputacinę Lietuvos kaip grūdų eksportuotojos žalą. Tai taip pat daro žalą ir mūsų žemdirbiams.
Turime įrodymų ir faktų apie ukrainietiškus grūdus, kad jie atvažiuoja čia į Lietuvą.
– Kodėl rusiški grūdai įvažiuoja į Lietuvą?
D.Rybakovas: ES gali uždrausti maisto įvežimą iš Rusijos, bet to iki šiolei nepadarė, nes tam tikros šalys prieštarauja. Tai – strateginiai dalykai.
Į Lietuvą oficialiai patenka 100 tūkst. tonų grūdų, kurie plukdomi uostu. Duomenų, kiek jų lieka mūsų šalyje, neturime. Matome oficialią statistiką, pagal kurią kiek jų tranzitu įvažiuoja, tiek ir išvažiuoja. Įrodymų, kad dalis rusiškų grūdų nusėda Lietuvoje, nėra. Jei įrodymų būtų, reikėtų imtis priemonių tą išspręsti. Taip, įvežti rusiškus grūdus – amoralu, bet kol ES to neuždraudė, Rusija tą daro.
– O ukrainietiški grūdai irgi negali būti Lietuvos rinkoje?
D.Rybakovas: Ūkininkai teigia, kad dėl tam tikrų nesąžiningų verslininkų ukrainietiški grūdai pas mus pasilieka. Ukrainietiški grūdai įvežami, jais prekiaujama, tai – maisto produktas. Tačiau ūkininkai teigia, kad įvežami labai dideli kiekiai. Dėl to lenkai ir blokuoja sienas, kad nebūtų numuštos grūdų kainos.
– O ukrainietiški grūdai patenka į Lietuvos rinką?
I.Hofmanas: Iš ūkininkų gaunu labai daug vaizdo medžiagos, kurioje matyti, kaip ukrainiečių mašinos stovi prie Lietuvos įmonių.
Problema ta, kad mes ūkininkaudami laikomės aibės reikalavimų. Ukrainoje galioja visai kiti reikalavimai. Pavyzdžiui, ten naudojamos tokios augalų apsaugos priemonės, kurios pas mus jau prieš 20 metų uždraustos.
– Bet mes tokių priemonių kaip lenkai nesigriebiame. Kodėl?
I.Hofmanas: Lenkai turi kitą problemą. Pas juos daug gyvulininkystės ūkių, todėl daug grūdų sunaudoja viduje, o ukrainietiški grūdai stipriai nukonkuruoja jų vietinius.
Mes taip pat jaučiame spaudimą, bet grūdai – biržinė prekė. Aišku, jei nusėda Lietuvoje, jau atsiranda ir tokia rizika kaip Lenkijoje. Tačiau ūkininkai negali vykdyti kontrolės, todėl norime, kad tarnybos prisiimtų įsipareigojimus tą daryti.
D.Rybakovas: Atvežus ukrainietiškus grūdus sunkvežimiu į Lietuvą tona pabrangsta 100 eurų – to tiesiog neverta daryti. Traukiniais grūdai neįvažiuoja – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tokius krovinius tikrina. Ūkininkai teigia, kad atvažiuoja nelegaliai. Aš to patvirtinti ar paneigti negaliu.
– Vyriausybė jau keičia dyzelino naudojimo tvarką. Ar priimate šį pokytį kaip vieną pasiektų tikslų?
I.Hofmanas: Matome tą žingsnį. Nauja tvarka, kuri sukėlė nepasitenkinimą, nieko nesprendžia: kuro nebus sunaudojama nei daugiau, nei mažiau. Ji tik įneša chaosą ir didžiulį nepatogumą. Kad suprastumėt: jei ūkininkas grūdus galėjo iki tol vežti ir sunkvežimiu, ir traktoriumi, dabar sunkvežimiu negalima, nors taip būtų ir ekonomiškiau, ir ekologiškiau. Arba: ūkininkas su visureigiu važiuoja prie gyvulių ir nori su tuo pačiu visureigiu nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti detalės – jis to padaryti nebegali.
Dar vienas labai svarbus momentas – limitas: to kuro nėra tiek, kiek nori.
Nesuprantama, ko tokiu žingsniu norėta pasiekti.
– Bet nuo šio žingsnio jau traukiamasi?
D.Rybakovas: Prieš nepilną mėnesį premjerė davė pažadus – jie įgyvendinami. Tarp jų – ir dėl dyzelino panaudojimo ūkių veikloje. Žemės ūkio ministerija sakė, kad taip bus negerai, tačiau nebuvome išgirsti. Bus grįžtama prie to, kas buvo anksčiau – tai bus logiška, pagrįsta ir teisinga.
– Ignai, jus tenkina tai, jei bus taip, kaip buvo anksčiau?
I.Hofmanas: Jei taip ir bus, žinoma, tai mus tenkina.
– Traktoriai Vilniaus centre daro spaudimą – negali į tai nekreipti dėmesio. Kaip jums atrodo – pasieks ūkininkai visų savo tikslų?
D.Rybakovas: Susitikimo su premjere metu ji davė pažadus: sausį padaryti viena, vasarį – kita ir taip toliau. Premjerė savo pažadus vykdo, traktoriai būtų važiavę ar ne. Bet tai sveikintina – taikūs protestai valstybei reikalingi.
I.Hofmanas: Ne visai taip – nebuvo įvardinti konkretūs terminai, premjerė kitą susitikimą pasiūlė kovo mėnesį, kas žemdirbių bendruomenės netenkino. Todėl buvo nuspręsta pereiti prie protestų. Reikia pasakyti ir tai, kad ne į viską gavome atsakymus.
