Kokius triušius į parodą atveš jau trisdešimt metų veisline triušininkyste besiverčiantis E.Reimerys, ar parodoje išvysime šiandieninius Alytaus krašto balandininkus?
Edmundo triušiai – be vardų
„Nuo mažiuko linkau prie triušių. Anksčiau turbūt nebuvo kaimo vaiko, kuris neaugintų triušių. Verslauti dažniausiai pradėdavo vaikai, o baigdavo tėvai. Vaikams greitai pabosta gyvūnų priežiūra. Taip buvo nutikę ir man“, – pasakoja Edmundas.
Viskas pasikeitė prieš 30 metų, kai jis apsilankė Žemės ūkio akademijoje vykusioje veislinių triušių parodoje. Ten pamatė įvairiausių veislių triušius ir vėl panoro juos auginti. Įsteigtame ūkyje Edmundas ėmė dauginti Naujosios Zelandijos baltuosius ilgaausius. Dabar šios veislės gyvūnai nėra tokie populiarūs kaip anksčiau, bet lekėtiškis jų turi. Vasarą jo triušyne strykčioja iki 400 švelniakailių, žiemomis – trečdaliu mažiau. Daugiausia augina Prancūzijos avinų, Belgijos milžinų, Kalifornijos ir Burgundijos veislių triušių. Kiek mažiau turi Vienos mėlynųjų, Vokietijos drugelių, Didžiųjų šinšilų.
Naujų veislių triušius ūkininkas įsigyja parodose. „Su triušiais esu keliavęs į parodas Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Prancūzijoje. Į ką žiūrima parodose, ką vertina žiūri? Augintinio sudėjimą, kailį, paruošimą, galvą, svorį. Yra ausų ilgio standartai, kailio – taip pat. Kai kurių veislių triušius vertintojai gali išbrokuoti ir dėl kuokštelio balto kailio ar balto nago“, – sako Europoje gerai žinomas triušių augintojas.
Jo augintinis, Burgundijos veislės triušis, 2018 m. Danijoje buvo pripažintas Europos čempionu. Į parodą Alytuje garsus augintojas ruošėsi atvežti pusšimtį devynių veislių triušių. Savo augintiniams šeimininkas neduoda vardų, nes būtų per sudėtinga.
Pats gamina kombinuotus pašarus
Pokalbio metu Edmundas kelis kartus akcentavo, kad ne tik žmonėms, bet ir triušiams reikia gero maisto. To, kuo maitini suaugusį triušį, negali paduoti mažam. Juk ir jaunos mamos savo kūdikių nemaitina rūkytais lašinukais, o ir mes nevalgome tik duonos ar kefyro su bulvėmis. Pašnekovo pastebėjimu, švelniakailiai gerai auga tik tinkamai maitinami.
„Pats gaminu kombinuotus pašarus, jie skirtingi patelėms, suaugusiems triušiams ir mažyliams. Per metus manieji suėda apie 25 tonas pašaro. Klysta tie, kurie mano, kad paduos žolės, runkelį, morką ir jis augs. Reikia, kad gyvūnas gautų ląstelienos, riebalų, baltymų. Aš jaunikliams pavasarį ir pienių paraunu, kad būtų pieno. Pakertu laukinių obelų ir pušų šakų, kad virškinimas būtų geras, sodinu topinambus dėl vitaminų. Savas šienas, miežiai, avižos, kviečiai“, – su triušių meniu supažindina E.Reimerys.
Dalį augintinių tenka parduoti maistui, savo stalui skiriama vos keli. Pradžioje Edmundas samdydavo žmogų kailiukui nudirti, dabar prireikus jau pats atlieka šį darbą. Pats ir vakcinuoja augintinius, prireikus leidžia vaistus. Triušis – ne veislinis šuo ir ne žirgas, veterinarai į pagalbą nelinkę skubėti.
Trisdešimt metų rimtam triušininkystės verslui paskyręs 64-erių zanavykas Edmundas mano, kad veiklą dar tęs: „Čia man kaip rūkaliui – sunku būtų mesti užsiėmimą, tiek metų tarp triušių praleidus.“
Pašnekovas prisimena linksmą nutikimą. Prieš penketą metų paskambinęs vyras paklausė, ar šis gali parduoti triušių. Edmundas atsakė, kad šiuo metu pardavimui turi tik Prancūzijos avinų. Tai ne juokais įpykdė skambinusįjį ir jis išrėkė: „Man triušių reikia!“ Edmundas bandė įtikinti, kad tai ir yra triušiai. Bet išgirdo: „Tuomet tu pats avinas…“
Parodoje dalyvaus paukštininkai iš Varėnos
Artėjant tarptautinei veislinių triušių, balandžių ir paukščių parodai, gausiame informacijos sraute teko užtikti įdomų faktą: „1936 metų vasarą Alytuje vyko pirmoji Žemės ūkio paroda, kurios metu pasirodė, kokią pažangą padarė Dzūkų kraštas žemės ūkio srityje. Paroda užtruko apie savaitę laiko ir buvo išsidėsčiusi Įgulos aikštėje. Įdomu, kad joje dalyvavo ir II Ulonų pulkas su savo paštinių karvelių atranka.
Jie tais laikais dar buvo naudojami kariuomenėje ryšių palaikymui. Vienas alytiškis, norėdamas įsitikinti, ar paštiniai karveliai yra patikimi ryšininkai, nuvežė jų porą iš Alytaus į Virbalį, t. y. apie 80 kilometrų nuo tikslo ir ten juos paleido. Deja iš jų tik patinas sugrįžo atgal į Alytų, o patelė, atrodo, žuvo kažkur pakeliui.“
Alytuje atidaromos parodos organizatoriaus Edmundo klausėme, ar išvysime šiandien Alytaus krašte auginamų balandžių? Pašnekovas atsakė, kad norą dalyvauti parodoje pareiškė tik Varėnos balandininkai, nors akylesni alytiškiai dar pastebi virš miesto grakščiai tankiu debesėliu vis pasiskraidančius balandžius.
