Atima nė neįspėję – natūraliomis pievomis verčia žmonių žemę, kurioje ir šienaujama, ir ganomi gyvuliai

Žemės savininkus jau pasiekia laiškai su žinia apie tai, kad dalis jų nuosavybės tampa natūralia pieva ar šlapyne, kurioje ūkinė veikla – apribota.

„Kol kas iš valdžios institucijų nesame gavę įspėjančio laiško, bet nugirdęs žinią apie tai, kad yra sudarytas natūralių pievų ir šlapynių elektroninis žemėlapis, patikrinau jį.

Pasirodo, tame žemėlapyje atsidūrė ir du hektarai mūsų žemės, esančios prie Nevėžio. Jos ribos pažymėtos palei upę.

Tai – mūsų kultūrinė pieva, kuri, kaip ir visa teritorija, iki šiol buvo prižiūrima ir nuolat šienaujama“, – štai taip situaciją, į kurią pateko žmonos paveldėti 12 hektarų žemės, prakalbo Simonas Mykolaitis.

Jis su šeima gyvena Kėdainių rajone, ties Labūnava. Jo šeimą, kaip dar apie 100 tūkst. žemės savininkų, kliudė Aplinkos ministerijos (AM) užmojis aklai padidinti saugomas teritorijas.

AM, atsižvelgdama į Europos Sąjungos (ES) reikalavimą Bendrijos šalyse saugoti 30 proc. teritorijos, o trečdaliui to ploto taikyti griežtos apsaugos režimą, nuo 18,25 iki 19,52 proc. padidino Lietuvos saugomų teritorijų plotus. Ir tai ji padarė papildydama juos natūralių pievų, ganyklų bei pelkių ir šaltinynų vietovėmis.

Blogybė yra ta, kad visos tos teritorijos buvo suguldytos į elektroninį žemėlapiai faktiškai jose nė nesilankant – kokia tai žemė, niekaip nebuvo tikrinama.

Užtat šie pakeitimai palietė kone 100 tūkst. žemės savininkų, o saugomas teritorijas padidino kone 170 tūkst hektarų. Su žemės turinčiais žmonėmis šie pokyčiai nebuvo derinami, nors daugumoje atvejų elektroniniame žemėlapyje sužymėtos natūralios pievos realybėje tokios net nėra.

Tai žmonių prižiūrimos daugiametės pievos, kurios periodiškai yra atsėjamos vertingomis pašarinėmis žolėmis ir kuriose ruošiami pašarai gyvuliams.

Paskaičiuota, kad, kultūrines pievas pakeitus į „natūralias pievas ir šlapynes“, savininkai patirs maždaug 850 mln. vertės nuostolį, – tie sklypai taps beverčiai.

„Mūsų sodyba prie Labūnavos, ten nuolat gyvename. Žemė driekiasi nuo pat kelio, vedančio į miestelį, iki Nevėžio upės.

Visą šį 12 hektarų plotą nuomojame „Labūnavos“ žemės ūkio bendrovei. Ji per metus pievas po du tris kartus nušienauja, ruošdama pašarus gyvuliams – bendrovė laiko apie 800 karvių. Taigi tos mūsų pievos nuolat yra gerai prižiūrimos, nušienavus atrodo, tarsi tai būtų didžiuliai golfo laukai“, – kalbėjo S.Mykolaitis.

O dabar, pagal AM nustatytus reikalavimus, iš jo šeimos atimamas gerai prižiūrimas šeštadalis žemės.

„Pievoje nesiruošiame nieko statyti – nuomojame ją ir taip gauname pajamų. Dabar gi situacija tampa absurdiška. Dalies žemės nebegalėsime nuomoti, ir dar patys turėsime mokėti už šienavimą. Užuot gavę pajamų, patirsime išlaidų, o apie jokias kompensacijas nė nekalbama,“ – nuoskauda dalinosi S.Mykolaitis.

Tai ir yra didžiausias akibrokštas, – dalies savo kultūrinių pievų savininkai nebegalės nuomoti žemdirbiams, jose gyvuliams ruošdavusiems pašarus. Mat į saugomas teritorijas patenkančių pievų negalima nei tręšti, nei naudoti jose augalų apsaugos priemonių ar apsėti vertingomis kultūrinėmis žolėmis.

Skaičiuojama, kad praradę natūraliomis pievomis ar šlapynėmis paverstos žemės plotus jos savininkai kasmet praras maždaug 17 mln. eurų – nebegaus pajamų už jos nuomą.

„Atrodytų, kad ministerija yra dvilypė. Vieni valdininkai reikalauja prižiūrėti žemę – neapleisti jos. Už neprižiūrimą žemę skiriamos baudos bei didinamas žemės mokesčio koeficientas.

O štai kituose kabinetuose įsikūrę valdininkai reikalauja išsaugoti pievų natūralumą – nekliudyti jų“, – kalbėjo S.Mykolaitis.

Kita vertus, sunku patikėti, kad tokiomis priemonėmis AM pavyks padidinti natūralių pievų plotus. Paprastai neprižiūrimos daugiametės pievos ilgainiui apauga beverte žole, jose ima želti krūmai bei augti medžiai. Tokios vietovės maždaug per dešimtmetį virsta šabakštynu, vėliau – ir mišku.

„Su mūsų žeme ribojasi kitų savininkų žemė, kuri yra žemumoje ir ją gerokai dažniau nei mūsiškę apsemia Nevėžio potvynis. Ją išsinuomojusi žemės ūkio bendrovė investavo į sklypą – atnaujino pievą, pasėdama kultūrinę žolę. Per potvynius ji natūraliai patręšiama, ir žolė ten auga gerai.

Bendrovė ruošė joje pašarus gyvuliams šerti, o dabar staiga ir ji netenka tokios galimybės. Tad kas vyksta Lietuvoje? Juk smulkūs pieno ūkiai ir taip yra išnaikinti, o čia kėsinamasi ir į stambų pieno ūkį. Kur gyvylininkystės bendrovė gaus žalios masės pašarams?“ – situaciją apibūdino S.Mykolaitis.

Lietuva, įsipareigodama ES padidinti saugomas teritorijas, sudarė natūralių pievų ir šlapynių žemėlapį. Tačiau visa tai buvo daroma tarsi aklomis, nė nevažiuojant apžiūrėti konkrečių vietovių.

Atrodytų, kad teritorijos aplink vandens telkinius ar šlapynes yra apibrėžtos kone taip pat, kaip anksčiau sudarytame potvynių žemėlapyje.

„Pavyzdžiui, Labūnava – miestelis, o prie miestelių paprastai visos teritorijos yra stropiai tvarkomos, taigi žemėlapio sudarytoji nors į tai galėjo atsižvelgti“, – kalbėjo S.Mykolaitis.

Pasak jo, galbūt institucija, rengusi žemėlapį, tai darė viešųjų pirkimų konkursą laimėjusi už mažiausią kainą. Tokių nuogąstavimų kyla regint, kad jis panašius į potvynių žemėlapį, kuris irgi pridarė žmonėms didelių bėdų ir kurio esą negalima keisti net penkerius metus.

Iš tiesų Lietuvoje yra daug natūralių pievų, kurios želia nekliudomos. Bet dabar sudarytame žemėlapyje ribos nustatytos aklai, brėžiant jas ant prižiūrimos žemės – daugiamečių pievų, kuriose vyrauja kultūrinė, o ne natūrali žolė.

„O ir dėl potvynių žemėlapio buvo kreiptasi į AM prašant, kad būtų leista jį pakoreguoti. Yra mokslininkų – atestuotų specialistų, kuriuos būtų galima pasamdyti ir parengti korekcijas.

Tačiau aiškinama, kad potvynių žemėlapį galima keisti kas penkerius metus, o natūralių pievų žemėlapis esą yra nepajudinamas.

Esu perkaitęs daugybę ES direktyvų, nė vienoje jų nenurodyta, kad jos – nepajudinamos. Paprastai visada pažymima, kad jų reikalavimus galima koreguoti atsižvelgiant į situaciją konkrečioje šalyje.

Bet korekcijoms reikia ir pinigų, ir noro, ir sveiko proto. O kadangi to koreguoti nesirengiama, ir žmonės, ir verslas sukiršinami su valstybe“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Natūralių pievų žemėlapį, kaip nurodyta ministro įsakymu patvirtintame tvarkos apraše, sudaro erdvinių duomenų rinkinys. Jame nustatytos natūralių pievų ir ganyklų ribos, o šį žemėlapį galima peržiūrėti internete.

Įsakyme išvardinta kone 30 skaitmeninių šaltinių, kuriais naudojantis buvo sudaromas šis žemėlapis, pavyzdžiui, didelės ir vidutinės tikimybės potvynių grėsmės teritorijų žemėlapiai, Lietuvos pievų inventorizavimo 2002–2005 m. duomenys, kadastrinės bylos, topografiniai planai, inžinerinių tinklų planai ir kiti.

Teigiama, kad tokiais atvejais, kai įvairių šaltinių duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama biologinės įvairovės „Natura 2000“ teritorijų duomenų bazei.

Nurodoma, kad natūralių pievų ir ganyklų žemėlapio erdvinių duomenų rinkinio duomenys kaupiami ir tvarkomi kaip atskiras sluoksnis Biologinės įvairovės duomenų rinkinyje (biomon.lt) ir viešinami Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos interneto svetainėje.