Vienas jų – Aivaras Valainis, Rokiškyje ūkininkauja vos trejus metus, tačiau jau sukūrė tiek, kiek kitiems ūkininkams sukurti, neretai, prireikia dešimtmečių. Finansų sektoriaus produktų ir licenzijavimo specialistas, analitikas, ieškojęs dingusių milijonų, dirbęs pasaulinio garso kompanijose ir su jomis kūręs žmonių gyvenimus keičiančius produktus dabar Rokiškio apylinkėse aria laukus, sėja, nuima derlių, prižiūri karves...
Toks pasirinkimas – ne dėl nesėkmių pagrindiniame darbe. Tai buvo sąmoningas vyro sprendimas, kurio jis nesigaili ir save mato augantį ūkio sektoriuje. Labai atviras A. Valainio interviu apie 38-erius jo gyvenimo metus.
– Ūkis ir ūkininkavimas – esate smulkus, vidutinis ar stambus ūkininkas? Kiek šiuo metu „valdote“ žemės, galvijų?
– Remiantis ūkio dydžio nustatymu, pagal Žemės ūkio ministerijos reikalavimus, esu vidutinis, kuris eina jau link stambaus ūkio. Užsiimu pienine galvijininkyste. Kiek galvijų? Jei skaičiuosime visus galvijus – virš 90, o jei tik melžiamas karves – 53. Kalbant apie dirbamą žemę, dabar jos yra virš 210 ha. Čia bendras kiekis su nuomojama žeme. Bet tai – ne pabaiga. Tikslas kitais metais pasiekti 300 ha. Noriu plėsti fermą iki 200 karvių, šiuo metu tam jau ruošiamės. Mes vieninteliai Rokiškio rajone ir pirmieji pasistatėm melžimo robotus, padarėm automatizuotą šėrimą grūdiniais pašarais, turim mechanizuotą žolinių pašarų dalinimą.
Ir ateičiai turiu daug idėjų, norų ir projektų. Pavyzdžiui – sprendimo laukia biodujų jėgainės projektas, ruošiamas elevatoriaus projektas, srutų rezervuaro įrengimas – daug visko. Šiemet gaminamas pienas taip pat turėtų tapti ekologiniu. Ko pernai nepavyko pasiekti dėl spartaus augimo. Nenuostabu: pirmais metais turėjau 13 ha, antrais – 100 ha, trečiais – 150 ha, o dabar deklaravau 210 ha. Plėtra didžiulė, o siekiant ekologinio ūkio sertifikato, turi pasigaminti pakankamą dalį ekologiškai auginamų pašarų. Tam laukus reikia išlaikyti nemažiau nei 3 metus.
– O kur Jūs taip skubat? Juk ūkis gali augti, ir augti, ir augti, ar Jūs norit viską „per vieną dieną“ padaryti?
– Ambicijos... Pastoviai aš taip (šypsosi – aut. past.). Jei darau, tai darau maksimaliai. Ir galiu pasakyti, kad buvau teisus sakydamas, kad mažų ūkių greitai niekam nebereikės. Išliks didieji, stambieji. Tą parodė pavasarį ištikusi pieno krizė. Iki jos viskas ėjosi neblogai ir smulkiesiems. O kas dabar vyksta? Mažieji bankrutuoja, užsidaro, išsiparduoda. Krito ir galvijų kainos: anksčiau telyčia kainuodavo apie pusantro tūkstančio, dabar kaina krito iki 800 eurų. Nors jau kalba apie nežymiai kylančias pieno supirkimo kainas, bet mažiesiems tai nebeapsimoka.
– Pats pasakėte: pieno supirkimo kainos – žemos, tai ar „apsimoka“ būti ūkininku? Nesipykstat su ūkininkų nesuprantančia valstybe?
– Labai daug yra niuansų, dėl ko galėčiau pykti. Iš mokestinės perspektyvos, ūkininkas yra labai nuskriaustas, jei lyginsime su UAB. Pavyzdžiui, aš vykdau individualią veiklą: konsltuoju tarptautines finansines įstaigas. Tai generuoja nemenkas pajamas per metus, o išlaidų, praktiškai, nėra. Didelės pajamos yra apmokestintos ir per metus turiu sumokėti daugybę mokesčių. Nors absoliučiai visas pajamas reinvestuoju į ūkį. Ir man netaiko jokių išlygų. Pikta.
Per 3 metus pasinaudojau tik vienintele jaunojo ūkininko įsikūrimo programos parama. Ir labai nusivyliau... Melžimo robotams ir įrangai įsigyti pasiėmiau 40 tūkst. Dalį įrangos pirkau savo lėšomis, kitą – pasinaudojęs parama. Pasistačius viską, išskyrus vieną robotą, vieną bunkerį ir tris šėrimo stoteles ir, deja, dalį investicijų pripažino, kaip netinkamas, nes vienas robotų buvo numatytas kitai fermai. O man sako: „Ne. Turi stovėt čia ir dabar, ir dar turi įrodyti, kad jis veikia“. Galėjau parodyti tik vieną ir – štai – teko sugrąžinti dalį paramos. Kitas šios paramos minusas, ūkininkas negali 2 metus pretenduoti į jokias kitas paramas. Tad dėl didelio augimo tempo, fermos statybas teko finansuoti savo lėšomis. Būčiau pasirinkęs modernizavimo programą, finansuotų 50–60 proc. investicijų, tad ir galutinis rezultatas būtų geresnis. Matyt ir pats nenuspėjau spartaus augimo.
– Ką reiškia „iš savęs“? Vadinasi, turit dar kažką veikti, kas generuotų papildomas pajamas.
– Taip, dirbti per tris darbus, kad išlaikyčiau ūkį. Čia, angliškai vadinama „monkey business“ (juokiasi – aut. past.). Tai yra nemažais kainuojantis hobis. Aš kas mėnesį turiu maždaug po 10–12 tūkst. įdėti į ūkį tam, kad jis laikytųsi „ant nulio“.
– Ar ne paslaptis, kiek per trejus metus jau investavote savo lėšų į ūkį?
– Asmeninių lėšų dalis ir lizingų jau perkopė milijoną. Jei bučiau buvęs aktyvesnis naudodamasis Europos Sąjungos programomis, kišenė būtų buvusi pilnesnė (šypteli – aut. past.).
– Jeigu tai – „monkey business“, kodėl to ėmėtės? Hobis hobiu, bet vien finansinės išlaidos kokio dydžio, jau nekalbu apie laiko sąnaudas darbams ūkyje.
– Aš neplanavau kurti didelio ūkio. Vienintelis tikslas buvo padėti savo šeimai, sukurti jiems darbo vietas, atitraukti nuo negatyvios aplinkos, padėti keistis ir leisti jiems užsidirbti pragyvenimui. Kaip tik tuo metu prasidėjo COVID-19, išėjau iš darbo, gavau išeitines ir tam, kad pinigai nebūtų „pravalgyti“, nutariau paskirti save ūkiui. Ūkiui augant, natūralu, pradėjau mąstyti apie ūkį ne tik kaip apie hobį, bet ir verslą.
– Pasmalsausiu, kur dirbote?
– Tik pradėjus studijuoti teko imtis darbo. Tėvai neturėjo galimybės padėti finansiškai ir jau pirmame kurse pradėjau darbą „Senukų“ prekybos centre: pusė etato mokslų metu ir visu etatu vasarą. Esu ambicingas, imlus naujovėms ir greitai mokausi. Nelikau nepastebėtas – dėl nuoširdaus darbo ir puikių pardavimo rezultatų bei sugebėjimo bendrauti su klientais, greitai kilau pareigose. Būtent čia buvau pastebėtas būsimo darbdavio ir prasidėjo mano karjera finansų sektoriuje bei darbas su įmonėmis.
Dirbau metus, taip pat parodžiau gerą rezultatą ir kitas, tuo metu mano, kaip draudimo brokerio, klientas – „Swedbank“ atstovas, pasikvietė į savo komandą. Tapau jauniausiu verslo vadybininku skyriuje. Man buvo tik 20–21 m., dauguma kolegų buvo gerokai vyresni. Tikslus įgyvendindavau labai greit, nes esu ambicingas ir žinau, kad tikrai galiu. Dirbant čia, mane ėmė vilioti „Nordea“ bankas. Ir persiviliojo. Deja, užklupo 2008 m krizė. Finansavimas sustojo, niekas nebevyko: naujų klientų nėra, esami klientai optimizuojasi, nesvarsto plėtros. Stovėti vietoje nesinorėjo ir gavęs pasiūlymą į produktų vadybininko poziciją Lėšų valdymo skyriuje, iškart sutikau. Šis pasirinktas kelias buvo kertinis pokytis, kuriuo einau ju 15 metų.
– Svajonių scenarijus... O ką esate baigęs?
– Turiu biotechnologijų ir ekonomikos bakalaurus bei bankininkystės magistrą.
– Grįžkime prie darbų: prasidėjo tikroji kelionė? Vadinasi, „Nordea“ banke neužsibuvote...
– Ne, jei traktuotume, kad 5 metai yra trumpas laikas (šypteli – aut. past.). Kadangi jau pradėjau dirbti su produktu, po kurio laiko darbo pasiūlymo sulaukiau iš „Western Union“. Turėjau suburti komandą, kuri dirbtų su mokėjimo operacijomis ir panašiomis veiklomis. Bet... Man nepatinka rutina, man norisi judėti pirmyn, kurti, įdomu nauji dalykai. Tad dirbti sutikau su sąlyga: jei aš parodau gerą rezultatą, suteiks daugiau pareigų ir veiklų.
Viskas vyko ganėtinai greitai: subūriau komandą Lietuvoje, Kosta Rikoje, Filipinuose, Austrijoje ir t. t. Pakvietė mane į Kaliforniją, kur dirbau su naujų produktų kūrimu: mokėjimais ir pervedimais. Dirbti patiko ir sekėsi, parodžiau save ir kilau, kilau, kilau, o man davė, davė, davė, kol pradėjau dirbti Denveryje su aukščiausiais įmonės vadovais ir didelėmis stambiomis užduotimis. Teko dirbti ir su kriminaline Jungtinių Amerikos Valstijų policija – gelbėti vieną startuolį nuo milijoninių nuostolių, susidarančių dėl sukčių vykdomos veiklos. Didžiausia suma buvo gal 15 mln. per savaitę. Davė man 3 mėnesius laiko ir liepė sutvarkyti: išsiaiškinti, kur dingta pinigai. Kelionės, departamentai, auditai, reikėjo išnarplioti visas produkto dalis po vieną... Pavyko.
Po tokios sėkmės sutarėm tą produktą paleisti Europoje, kadangi aš jau viską apie jį žinojau. Pasiekiau šioje įmonėje maksimumą ir būčiau konkuravęs su aukščiausiai vadovais Lietuvoje, tad pradėjo jaustis trintis: Lietuvoje aukštesnių pareigų pasiūlyti negalėjo, o amerikiečiai nenorėjo su Lietuvoje esančia valdžia pyktis. Ir vėl man pasitaikė galimybė, kitas iššūkis – Suomių finansų įmonė grupė pasikvietė pertvarkyti 47 įmones 27 šalyse. Davė dvejus metus: nuo strategijos sukūrimo iki pilno įgyvendinimo. Viskas pavyko puikiai. Vis dar palaikau šiltus santykius ir žinau, nors jau praėjo 3 metai, jie vis dar vadovaujasi mano sukurta verlso strategija.
– Tiek apkeliavus ir tokias veiklas vykdžius, Jus žinojo beveik visas pasaulis. Tai kada Jūsų gyvenimo kelyje atsirado tas lankstas, grąžinęs į Rokiškį ir privedęs prie ūkio darbų?
– Dar dirbdamas suomių firmoje pastebėjau neišnaudotą verslo sritį. Tuo metu jau egzistavo telefonai su panašiomis galimybėmis į mokėjimo terminalus, taip dažnai matomus parduotuvėse. Pamaniau, kodėl gi nesukūrus programos, galinčios leisti atsiskaityti klientams, vien tik naudojantis savo ar verslo telefonu? Kaip tik „Samsung“ paleido žinią, kad kuria tokią įrangą, kuri suteiks galimybę telefone priimti mokėjimo kortelių atsiskaitymus. Tačiau tokie mokėjimai buvo apriboti ir galimi tik su keletu telefonų tipų. Tikėjau, kad tai galima pritaikyti visiems išmaniesiems telefonams, tik naudojant programinę įrangą. Pradėjau kalbėti su „Mastercard“ ir „Visa“, bei savo buvusiais partneriais Norvegijoje „MEA Wallet“, taip gimė mūsų naujas produktas „SOFTPos“.
– Kokia buvo jūsų pradžia grįžus į gimtinę?
– 2020 m. rugpjūtis su šeima: žmona Ilona ir trimis vaikais, atsikraustėme iš Vilniaus. Su šeima jau buvome apsisprendę kurti gyvenimą Rokiškyje. Nors buvo čia reikalų: ne tik fermą, ūkį kurti, bet ir patiems kurtis – namą pasistatyti. Iki pat vasario mėn., iki didžiųjų šalčių, kai pirmą dieną buvo -20 laipsnių, gyvenom namelyje ant ratų. Pieninėje buvom dušus ir tualetą pasidarę, bet iki jų reikėdavo nueiti per visą kiemą, apie 50–60 metrų, per purvą, nes visą laiką aplink vyko statybos. Ir nuotolinį darbą dirbdavau tame pačiame namelyje ant ratų, net automobilyje. Labai sudėtinga buvo: trys vaikai, kai serga – namuose, visada chaosas. O man – vaizdo skambutis. Tekdavo eiti į automobilį, bendraudavau, neužvedęs variklio nors ir šalta, tam, kad nekelčiau triukšmo.
– Jei atvirai, sunku patikėti, kad atsisakėte gero gyvenimo, kad padėtumėte mamai, broliui ir patėviui išbristi iš alkoholizmo... Ar namuose toks gyvenimas buvo ir Jūsų vaikystėje?
– Aš išėjau iš tų namų gal 16-os metų, pas tėtį. Tiesiog, toje aplinkoje nebegalėjau mokytis. Su patėviu santykiai mūsų buvo ne kokie. Kodėl? Būdamas gal 7-erių pasakiau, kad jis nebus mano tėčiu. Aišku, įsižeidė ir nuo to laiko manęs nemėgo. Darbus pradėjo „krauti“ man. O kai visi ėmė girtauti, likau prižiūrėti ūkio.
Vaikystė buvo tokia: prieš mokyklą nueini apsiruošti, tada persirengi ir visas smirdintis skubi į mokyklą. Grįžęs, prieš namų darbų darymą, vėl eini ruoštis. Kai girtavo dar daugiau, tekdavo ir karves melžti. Turėjom 5 karves, gal 3–4 telyčias, 5–6 jaučiai. Devynerių metų vaikui reikėjo pilnai prižiūrėti ūkį. „Smagiausia“, kai jaučius reikėdavo perkelti, nes tada dar laikydavo pririštus grandinėmis. Ištrauki kuolą, o jautis pasileidžia bėgti. Tu – įsikibęs ir iš paskos, nes jei paleisi – nebepagausi ir, aišku, gausi barti. Rankos kruvinos, kelnės suplyšusios, verkiantis. Na, bet visi namuose „užgėrę“, niekam niekas nebesvarbu.
– O Jūsų tėtis žinojo Jūsų situaciją?
– Nežinau, kiek jis žinojo. Niekad jo neklausiau. Tokia vaikystė buvo iki 16 metų. Kažkada susirgau ir patekau į ligoninę. Atvykęs aplankyti tėtis po pokalbio pasiūlė gyventi pas jį. Sutikau, nes nemačiau galimybės pagerinti mokslų rezultatus tokiomis sąlygomis, kuriose gyvenau. Išėjau slapčia.
– Slapčia?
– Taip. Mamai nieko nesakiau, nepasiėmiau net savo daiktų, žinojau, kad nesutiks su mano sprendimu.
– Tai santykiai su mama – ne kokie?
– Santykiai buvo normalūs, tačiau tokioje aplinkoje gyventi daugiau negalėjau.
– Ar tai Jūsų patėvis „nutempė žemyn“?
– Taip. Mama nevartodavo alkoholio. Ir tėvą, pamenu, bardavo, jei grįždavo išgėręs. Nuo vieno kraštutinumo prie kito žmogus labai greitai perėjo. Apsigyvenusi su patėviu kažkurį laiką, gal porą, metų bandė atsispirti. Bet aplinka tokia buvo... Taigi man teko rinktis: arba mokslai, arba lieku tenai. Pasirinkau mokslus. Iki 6–7 klasės, mokslai sekėsi neblogai, buvau tarp pirmūnų. Vėliau, dėl darbo krūvio ir negiamos aplinkos, rezultatai pradėjo prastėti. Pakeitus aplinką, viskas pasitaisė. Valstybinius egzaminus išlaikiau tikrai neblogai – surinkau daugiau, nei 50proc. Kai tokia aplinka, pačiam su savimi reikia labai daug dirbti. Visada buvau užsispyręs: jei kažką užsibrėžiau, tai ir pasiekiu. Tai, aišku, ne visiems patinka, bet tau pačiam – lengviau.
– Vadinasi, Jūsų brolis kitoks...
– Jis tokioj aplinkoj augo... nieko daugiau nematęs. Sunku išbristi iš tokio liūno pačiam. Jam bandžiau padėti keletą kartų, netgi kviečiau į Vilnių, bet jį vis atkalbėdavo patėvis. Po daugelio bandymų, tikiu, pavyko... Brolis, mama ir jos draugas atsigavo, prašviesėjo mintys, atsirado norai ir tikslai, atsistatė sveikata. Džiaugiuosi, kad po tiek nesėkmingų bandymų, viskas pajudėjo geryn.
– O su tėčiu gyventi sekėsi geriau?
– Pas tėtį buvo kur kas geriau, nors jaučiausi kiek svetimas. Gal galima suprasti ir juos: kai atsivedi 16-metį į šeimą, kurioje auga pačių vaikai, niekada nebūsi lygiavertis. Nors ir jaučiausi gerai naujoje aplinkoje, bet visą laiką galvojau, apie savo savarankišką ateitį.
– Jūsų istorija verta filmo scenarijus: iš aplinkos, kurioje niekam nieko nereikėjo, vyravo alkoholizmas, iki žmogaus, lygaus su didžiausių įmonių vadovais, naujais startuoliais ir, apskritai, „kosminėmis“ idėjomis. Kodėl grįžote ten, kur nebuvo gera ir ėmėtės tos pačios veiklos, kuri vaikystėje nežavėjo?
– Iš esmės grįžau todėl, kad per atstumą padėti šeimai nepavyko. Ir atsikrausčius į Rokiškį pradžia nebuvo lengva: dirbau trijose pareigose, dvejose įmonėse ir tuo pačiu metu kūriau ūkį. Sunku buvo ir šeimos įpročių keitimu, be specialisto pagalbos sunkiai bučiau išsivertęs. Po sunkios kovos su girtavimu, dėjau tašką: susiradau specialistą Kaune, kuris užsiima hipnoze ir taip apsaugo žmogų nuo šio neigiamo polinkio. Iškart po seanso pastebėjau teigiamus pokyčius ir iki šiol esu dėkingas „Consultus“ specialistui Sauliui už pagalbą. Visi trys jau kurį laiką atsisakę alkoholio ir dirbam kartu.
– Tai čia ir grįžkime prie ūkio reikalų: kokia situacija iš tikrųjų su darbuotojais ūkio sektoriuje? Ūkininkai skundžiasi, kad nėra darbuotojų, darbuotojai skundžiasi, kad jiems niekas nemoka. Kur tiesa?
– Problema: gali mokėti ir 2 tūkst., bet neprisitrauksi žmogaus, nes rinka yra labai nedidelė, o specialistų nėra. Yra stambūs ūkiai, kurie gali mokėti didelius atlyginimus, o smulkieji turi konkuruoti su jais. Turi pasiryžti mokėti ženkliai daugiau, nes žmogus neišeis už tiek pat, jei pas stambųjį dirba 5 metus. Jei keičia vietą – kyla klausimas kodėl tą daro. Dauguma smulkesnių ūkių neturi pajėgumų iš ūkio finansuoti papildomą darbo jėgą. Mano ūkio dydžio ūkiams yra sudėtinga išlaikyti du darbuotojus, o jų reikia daugiau. Juk pieno kainos ženkliai nukritę ir jei sudedi paskolas, mokesčius, ir visa kita, ūkis niekaip neišsilaikytų be papildomų finansinių injekcijų.
– Ir paskutinis klausimas: iš ko mokotės ūkininkavimo subtilybių? Nejau užtenka tos vaikystės patirties?
– Vaikystėje buvo lengva, nes principas paprastas – šienas ir vanduo (juokiasi – aut. past.). Kaip jau sakiau, esu imlus visiems reikalams, daug bendraujantis. Pvz., nesu dirbęs jokia technika. Vaikystėje įjungdavo bėgį ir „birbini“ traktorių į kalną ir nuo jo. O dabar išsilaikiau traktorininko teises, pavasarį reikėjo iš Giedraičių parsivaryti naują traktorių ir mėšlo kratytuvą. Ir ką? Parodė ūkininkas keliuku keletą šimtų metrų kaip važiuoti ir per 4 val. parsivariau. Laukų arimas, mėšlo vežimas – viską darau. Greitai įsiliejau į Rokiškio ūkininkų bendruomenę. Susipažįsti su gerais žmonėmis, o geri žmonės rekomenduoja, pasako, pataria.
– Dėkoju už pokalbį!
