Tačiau dabar mes stovime ant reformų slenksčio ir nežinia, kur tai mus nuves. Reformų ašis – stabdyti ūkininkavimą miškuose ir didelę jų dalį priskirti saugomoms teritorijoms ar pagal vokišką principą – tiesiog tvariai ūkininkauti. Kaip rodo kitų šalių patirtis, beatodairiškos reformos gali gerokai patuštinti šalies biudžetą ir pabloginti miškų bei juose klestinčios biologinės įvairovės būklę.
Nors jau ne vienerius metus kalbama apie Nacionalinio miškų susitarimo svarbą, tačiau reali diskusija kol kas nevyksta, o kalbos šia tema tik slepia paklodės tampymą į priešingas puses tarp įvairių interesų grupių. Privačių miškų savininkai, o taip pat ir Valstybinės miškų urėdijos atstovai nėra patenkinti, kaip Lietuvoje įgyvendinama ES direktyva dėl Europinės svarbos natūralių buveinių steigimo. Buveinėms skirtose teritorijose yra labai apribojamas ūkininkavimas. Ši direktyva buvo priimta dar 1992 metais ir ją vykdyti Lietuva įsipareigojo stodama į ES.
Pati tokios direktyvos intencija, manau, yra gera. Skirtingos šalys šią direktyvą vykdė atsižvelgdamos į savo gamtines sąlygas. Lenkijoje, pavyzdžiui, didžioji dalis Europinės svarbos natūralių buveinių buvo steigiama kalnuotose vietovėse, kur ūkininkavimas ir taip yra problematiškas, Švedija ir Suomija didžiausias savo saugomas teritorijas įkūrė šiaurinėse dalyse, kur ūkininkauti neverta, tačiau susidaro geros sąlygos natūraliam miško vystymuisi. Lietuvoje buveinių steigėjų žvilgsnis nukrypo į ūkinius miškus, daugiausia kažkodėl į brandžius pušynus arba kur biologinė įvairovė yra gausiausia.
Vykdant ES direktyvą Lietuvoje 2011–2014 m. buvo atlikta inventorizacija ir išskirtos vietos Europinės svarbos natūralioms buveinėms. Kad šis darbas buvo atliktas nekokybiškai, jau buvo rašyta ir kalbėta ne kartą.
Išskiriant vietas buveinėms niekas per daug nesiaiškino, ar išskiriama teritorija atitinka buveinės kriterijus. Negana to, Lietuvoje buveinių atrankai naudoti kriterijai nesutapo su pagrindiniais ES buveinių interpretacijos vadove parašytais kriterijais. Pavyzdžiui, ES Interpretacijos vadove nurodyta, kad Vakarų taigos tipo buveinėms priskiriami natūralūs seni miškai arba jauni, po miško gaisrų natūraliai besivystantys miškai. Ten pat nurodoma, kad nedideli tokių visiškai natūralių miškų plotai yra išlikę Fenoskandijoje, daugiausia Suomijos šiaurinėje ir rytinėje dalyse ir Švedijos šiaurėje, o Suomijos pietinėje ir vakarinėje dalyse ir pietinėje Švedijos dalyje randami tik šių miškų likučiai.
Lietuvoje po miško gaisrų savaime atsikuriančių medynų beveik nėra, tačiau ekspertai surado nemažai šio tipo buveinių. Maža to, nors pagal tuo metu galiojančius teisės aktus minimalus Vakarų taigos buveinės plotas turėjo būti 50 ha, o tokių išskirtų plotų tikrai neturime. Tačiau išskirta daug žymiai mažesnių plotų.
Europinės svarbos natūralioms buveinėms buvo skirti didžiuliai miško plotai per daug nesiaiškinant, ar juose išties yra ką saugoti. Beveik trečdalis brandžių III ir IV grupės juodalksnynų patenka į įvairias saugomas teritorijas. Ar tikrai reikia tokio ploto?
Chrestomatinis atmestinio darbo pavyzdys – Kaišiadorių apylinkės. Dar 2015 metais Lietuvos Miškų instituto mokslininkai atliko Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio inventorizuotų natūralių Vakarų taigos tipo buveinių vertinimą. Tuomet nsutatyta, kad visi 27 medynai, kurie buvo inventorizuoti kaip Vakarų taigos tipo natūralios buveinės, neatitiko šių buveinių inventorizavimo kriterijų.
Kiek dar tokių Lietuvoje išskirtų Europinės svarbos buveinių neatitinka joms taikomų kriterijų, galima tik spėlioti. O šiandien jau matome pasekmes – girdime, kad didžioji dauguma išskirtų buveinių būklė yra bloga. O kaip ji bus gera, jeigu nemažai jų nuo pat pradžių išskirtos nesilaikant net pačių susikurtų taisyklių.
Europinės svarbos natūralių miško buveinių, kuriose draudžiamas ūkininkavimas, išskyrimas tiesiogiai paveikė miško savininkų interesus. Buveinių steigimas nebuvo derintas su miško savininkais. Dažnam savininkui tai tapo žinoma tik tada, kai jis susiruošė toje vietoje miškininkauti. Tokį aplinkosaugininkų žingsnį miško savininkai įvertino kaip pasikėsinimą į jų privačią nuosavybę, o kompensacinis mechanizmas, anot jų, nėra tobulas.
Bet kuriuo atveju kompensacijoms prireiks didelių biudžeto lėšų. Į biudžetą taip pat nepateks ir dalis lėšų, kurios ten galėjo patekti ūkininkaujant Europinės svarbos natūralioms buveinėms išskirtose vietose. Kadangi tokių buveinių Lietuvoje buvo išskirta daug, tai problema tapo opi ne tik privačių miškų savininkams, bet ir Valstybinei miškų urėdijai. Jos atstovai skundžiasi, kad dėl buveinių gausos kai kuriose Trakų bei Ukmergės regioninių padalinių girininkijose jau nebegalima normaliai užsiimti miškininkyste.
Kokia išeitis iš šios situacijos? Manau, reikėtų atlikti kompleksinę inventorizaciją ir įvertinti ne tik konkrečių plotų Europinės svarbos natūralioms buveinėms išskyrimo tikslingumą, bet ir išsiaiškinti, kiek mes jau ir taip turime saugomų miško plotų. Gal po tokios inventorizacijos paaiškėtų, kad mums pakanka ir to, ką jau dabar saugome, o gal būtina tik kiek padidinti jau saugomus plotus.
Mano nuomone, tai, kas dabar vadinama „saugojimu“, išties yra nieko nedarymas. Dirbantieji aplinkosaugos sistemoje pripažįsta, kad didžiają jų darbo laiko dalį sudaro pažeidėjų gaudymas ir baudų išrašinėjimas. Kitkam lieka labai mažai laiko. Kai saugojimu įvardijamas tik ūkinės veiklos draudimas, tai aš pavadinčiau ne saugojimu, o nieko nedarymu. Toks didelių miško plotų palikimas Dievo valiai gali mums atsirūgti.
Per vasaros sausras miškus užpuolė įvairūs kenkėjai. Jei likimo valiai bus palikti dar didesni miško plotai, negalėdami juose nieko daryti, paprasčiausiai pražudysime ten augančius medžius – turėsime juos iškirsti arba jie nudžius. Jau šiandien turime situaciją, kai penkiose savivaldybėse miško kenkėjų pažeidimai pasiekė stichinės nelaimės miškuose lygį.
Ar biologinei įvairovei išties kyla grėsmė miškuose, kuriuose ūkininkaujama? Pavyzdžiai rodo, kad retos rūšys puikiai gyvuoja net ketvirtos kategorijos miškuose, kuriuose ūkininkaujama šimtmečiais. Jei taip yra, tai kodėl mums reikia keisti nusistovėjusią tvarką. Jei ta rūšis ten įsikūrė ir gyvuoja – jai tos sąlygos tinka. Taip pat kyla klausimas, ar pakeitus sąlygas ta įvairovė neišnyks? Gal ją užgoš kita biologinė įvairovė ar apaugus krūmynams jos gyvavimui pristigs šviesos?
Problemų mūsų miškų tvarumui kyla ne tik dėl nemokšiškai įgyvendinamų Europinės svarbos natūralių buveinių direktyvos. Keičiamas ir Miškų įstatymas, yra siekis vos ne trečdalį miškų paversti saugomomis teritorijomis. Kur mus tai gali nuvesti?
Tuo akivaizdžiai įsitikinau lankydamasis Australijoje ir bendraudamas su šios šalies miškų specialistais. Australija pasirinko griežtą miškų saugojimo strategiją. Natūraliuose miškuose kirtimai sudaro gal tik 3 ar 4 procentus jų ploto. Žaliavos medienos pramonei jie sumanė gauti augindami medžius plantacijose, kurioms skyrė apie 1,5 proc. miškų ploto, bet iš jų gauna 86 proc. medienos.
Apsispręsta buvo greitai, tačiau eukaliptų ar kitų greitai augančių medžių rūšių plantacijoms užveisti prireikė net dvidešimties metų. Gerai augančius ir daug medienos duodančius eukaliptų porūšius, pasirodo, surasti buvo ne taip paprasta. Vienus iš Brazilijos atsivežtus sodinukus užpuolė kenkėjai, kiti nušalo, trečius išvertė vėjas, ketvirti neaugo. Kol buvo rastas plantacijoms tinkamas eukalipto porūšis, prabėgo nemažai metų. O mes ar esame pasiruošę? Yra tik keli vienetiniai hibridinių drebulių ir tuopų bandymai.
Be to, paaiškėjo, kad koalos, dėl kurių populiacijos išsaugojimo ir buvo imtasi griežtų aplinkosauginių priemonių, puikiai veisiasi ir plantaciniuose miškuose, kurie skirti intensyviam ūkininkavimui.
Lietuvoje svarstant trečdalį miškų paversti saugomomis teritorijomis, trečdalį – skirti rekreacijai, o intensyviai ūkininkauti tik likusiame trečdalyje, turėtume gerokai pamąstyti, ką mums duos tokia reforma. Medžiai pas mus taip greitai, kaip eukaliptai Australijoje, neauga. O kas nutiks saugomiems arba, teisingiau sakant, Dievo valiai paliktiems miškams?
Australijoje neūkininkaujant miškai apaugo žolėmis ir krūmais, kurie tapo pagrindine niokojančių miško gaisrų priežastimi. Aplinkosauginius reikalavimus anksčiau sugriežtinusi Anglija taip pat įsitikino, kad visiškas ūkininkavimo uždraudimas pridarė daugiau žalos nei naudos.
Lietuvoje miškininkystė buvo plėtojama pagal vokišką modelį, kai ūkininkavimą bandoma suderinti su biologinės įvairovės išsaugojimu. Galbūt nebereikėtų išradinėti dviračio ir griauti gerai funkcionuojančios sistemos, o ją tik patobulinti atsižvelgiant į nūdienos iššūkius ir visų suinteresuotų pusių interesus? Jei reikia, galima padidinti saugotinus miško plotus, bet ne atrėžti jiems trečdalio. Net gerais norais grįstos klaidos yra klaidos ir už jas neturi kentėti gamta.
