LVAT liepos mėnesį ištyrė dar 2002 m. aplinkos ministro įsakymu patvirtintos ir iki šiol veikiančios metodikos atitiktį Konstitucijai, Aplinkos apsaugos, Viešojo administravimo ir Teisėkūros pagrindų įstatymams.
Nors teisėjų kolegija nutarė, kad minėta žalos aplinkai skaičiavimo metodika Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja, tačiau motyvuodama šių metų liepos 5 dienos sprendimą – nustatė ir privalomus standartus, kurių turi būti laikomasi tiriant aplinkosauginius incidentus. Taip pat išaiškino ir ištirtame teisės akte reglamentuoto žalos aplinkai nustatymo metodo turinį bei taikymo sąlygas.
L. Belevičius atkreipia dėmesį, kad sulig šiuo sprendimu, iki šiol plačiai aplinkosauginiuose ginčuose taikytas vertės ir sąnaudų metodas, virsdavęs rezonansiniais, dešimtis milijonų eurų siekiančiais civiliniais ieškiniais, galės būti taikomas tik krašutiniais atvejais, prieš tai įvykdžius kitas privalomas sąlygas.
Prioritetas aplinkos atkūrimui
Paskelbtame LVAT sprendime nustatytas algoritmas, paremtas 2004 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti, taip pat nacionalinių teisės aktų nuostatomis.
Šiuo algoritmu skiriamas pirminis, papildomas ir kompensuojamasis žalos ištaisymas. Teismo teigimu, pirminio žalos ištaisymo paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir funkcijų pirminę būklę.
Jei pirminė būklė neatkuriama, pritaikomas papildomas žalos ištaisymas, leidžiantis aplinkos būklę ištaisyti ir alternatyvioje vietovėje, panašiomis priemonėmis. Tuo tarpu kompensuojamasis ištaisymas vykdomas paskiausiai, kompensuojant aplinkos nuostolius.
„Jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, naudojami alternatyvūs vertinimo būdai. Kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį“, – rašoma teismo sprendime.
Atitinkamai savo sprendimu teismas įtvirtino ir žalos aplinkai dydžio nustatymo kriterijus. Jais įvardijamas pirminės aplinkos būklės įvertinimas, neigiamo poveikio reikšmingumas, natūralaus atsikūrimo galimybes, atlikti veiksmai, užtikrinantys žalą aplinkai darančių veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ir pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones.
Pirmiausia žalos fakto nustatymas
Pranešime žiniasklaidai teisininkas L. Belevičius pažymi, jog teisinio precedento galią turinčiu sprendimu taip pat nustatyta pareiga Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) žalos aplinkai dydį vertinti tik tada, kai yra nustatytas žalos aplinkai faktas. Pastarąjį, vadovaujantis Europos Sąjungos direktyva ir Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatomis, nustatyti privaloma atskirai, įrodžius neigiamą aplinkos elemento pokytį, o ne ištirta metodika. Priešingai, nei elgtasi iki šiol.
Anot jo, tai turėtų praeityje palikti ydingą praktiką, kai metodikoje įtvirtintomis matematinėmis formulėmis, o ne realiais aplinkos tyrimais būdavo formaliai konstatuojamas, o ne įrodinėjamas žalos faktas. Pastarojo pagrindu bylose teikti dešimtis milijonų eurų siekiantys civiliniai ieškiniai, kurių dydis nebūdavo pagrįstas ir susietas su realia aplinkai padaryta žala. Tuo tarpu atsakovas turėdavo gintis nuo tokių ieškinių teismo proceso metu. Apkaltinto asmens patirta reputacinė ir finansinė žala apskritai nebūdavo kompensuojama.
„Po paskelbto sprendimo, tampa aišku, jog žalos aplinkai apskaičiavimas, remiantis metodika, yra tik vienas iš žalos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pripažintas paskutiniu taikomu metodu. Jis taikomas tik tais atvejais, jei neįmanoma panaudoti išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų. Taip pat kai nėra sąlygų panaudoti piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, metodo“, – teigia advokatas.
Pasak jo, AAD dešimtmečiais formuotoje ydingoje administracinėje praktikoje prioritetiškai taikytas vertės ir sąnaudų metodas dabar yra „nuleistas“ ant metodų hierarchijos žemiausio laiptelio. Tačiau net ir jo taikymas, nuo šiol yra susietas su AAD pareiga įrodyti, kad per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir funkcijų pakeitimo.
„Skambiausi pastarojo meto prieštaringos, ydingos praktikos pavyzdžiai, tai Vilkaviškio rajone dėl grunto taršos nepavojingomis statybinėmis medžiagomis pateiktas 33 mln. eurų ieškinys, nors reali žemės sklypo visiško sutvarkymo ir atliekų pašalinimo sąmata siekė kelis šimtus tūkstančių eurų. Šilutės rajone grunto tarša įvertinta AAD ieškinyje 55 mln. eurų. Šių metų liepos mėnesį – dar vienas grunto taršos atvejis Vilniuje, įvertintas 21 mln. eurų. Tai neproporcinga ir ydinga AAD praktika, dažnai tokie ieškiniai teismų pripažįstami nepagrįstais tačiau proceso metu AAD pasirinktiems atsakovams sukelia itin sudėtingas ekonomines ir socialines pasekmes, už kurias atsakomybė niekam nepritaikoma. Taikant teismo naujai įtvirtintą nustatytą algoritmą, tokie pavojingi precedentai nebeturėtų būti kuriami“, – teigia teisininkas.
