Ūkininkas tikisi, kad po ketverių metų, kai suaugs ir pilnai pradės derėti aktinidijų krūmai, kasdienių kelionių galės atsisakyti, ir tada jau atsidės vien tik ūkininkavimui. Tam reikia tik vieno – kad pradėtų derėti aktinidijų plantacija, kurią pasodino nederlingose žemėse, priklausiusiose protėviams.
Pernai jis jau skynė pirmąsias uogas, iš jų virė džemą, šaldė, gamino vyną, bet svarbiausia – įsitikino, jog apie šių vaisių naudą jau žino daugelis lietuvių, ir dėl to aktinidijoms netrūksta populiarumo. Kad ūkyje iškart pradėtų suktis kuo didesnė apyvarta, Egidijus įkūrė ir savo medelyną – daugina ir parduoda aktinidijų medelius. Dalį sodinukų vis dar sodina savo laukuose – rinkdamas veislių kolekciją, plečia plantaciją.
Jaunojo ūkininko Egidijaus Marmako šeima jau kelinti metai šeimininkauja Vitkūnų kaime, Jurbarko rajone prosenelių žemėje. Nors ji nederlinga ir nedosni, miestą į kaimą iškeitęs Egidijus rado kultūrą, kuriai žvyras netrukdo duoti derlių – pasodino per 4 tūkst. aktinidijų krūmelių.
„Man smagiausia, kad Lietuvoje galiu be jokių purškimų chemikalais užauginti tokį vaisių, kuris yra tikra vitamino C bomba. Mano paties vaikai juos mėgsta, ir kitiems parduoti ne gėda“, – sako Egidijus, prieš trejus metus gavęs Lietuvos kaimo plėtros 2014 – 2020 metų programos paramą jaunojo ūkininko įsikūrimui. Galimybė ūkininkauti prosenelių žemėje Egidijaus šeimą paskatino persikelti gyventi į kaimą ir imtis kurti savo verslą.
Ūkio kūrimas užtruko kelis metus, nes E. Marmakas norėjo pirmiausia išbandyti, ar nederlinga žemė, pakrančių šlaitai patiks aktinidijoms. Pamatęs, jog žvyras joms nebaisus, o šlaitai yra kaip natūrali užuovėja, aktinidijų dar pasodino. Taip pamažu būtų ir plėtęs savo ūkį, jei ne parama ūkininko įsikūrimui.
„Ji mums sutaupė kelis metus ir labai palengvino fizinį darbą. Savo šeimos biudžete sunkiai būtume radę 5 tūkst. eurų traktoriukui nusipirkti. Juo žemę išdirbome kelis kartus greičiau nei kultivatoriumi. O kiek mano sveikatos ir laiko sutaupė specialus kaušas duobėms kasti – reikėjo ir atramas statyti, ir stulpus į kitą vietą perkėlinėti.
Per 4–5 metus nebūtume padarę tiek, kiek pavyko padaryti gavus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos paramą. Gal kam 32 tūkst. eurų ir atrodo menki pinigai, bet mums tai buvo didžiulė paspirtis“, – tvirtina ūkininkas.
Pernai baigęs įgyvendinti Jaunojo ūkininko projektą, E. Marmakas neketina sustoti. Dabar jo akiratyje – Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginis planas (Strateginis planas). Studijuodamas neseniai įsigaliojusį dokumentą, ūkininkas svarsto, kokia priemonė geriausiai galėtų padėti jam spręsti atokioje vietovėje kylančias problemas.
Vandens rezervuarą iškasęs ūkininkas susiduria su elektros energijos tiekimo sutrikimais, nes už 1,5 km nuo ūkio esanti pastotė neužtikrina nuolatinės įtampos, dėl to stringa vandens siurblių darbas. Ūkininkas planuoja statyti saulės elektrinę su akumuliatorine, kuri sukauptų energiją naktiniam variklių darbui. Elektra ūkyje reikalinga kaip oras, nes dykumai būdingame dirvožemyje augančioms aktinidijoms būtinas nuolatinis laistymas.
Šioms problemoms spręsti E. Marmakas tikisi gauti smulkių ir vidutinių ūkių plėtrai Strateginiame plane numatytą paramą. Kvietimą teikti paraiškas numatyta skelbti dar šiemet, lapkričio – gruodžio mėnesiais.
Strateginiame plane smulkiems ir vidutiniams ūkiams numatyta skirti iki 200 tūkst. eurų paramą, kurios didžiausias intensyvumas būtų iki 65 proc. Iš viso 2023 – 2027 m. laikotarpiu smulkių ir vidutinių ūkių plėtrai Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje numatyta skirti net 45 mln. Eur paramos, o labai smulkių ūkių plėtrai – 15 mln. Eur.
Priemonės tikslai apima inovacijų kūrimą, diegimą ir sklaidą, tvarią plėtrą, aplinkos išsaugojimą bei klimato kaitos švelninimą. Labai smulkiems ir smulkiems-vidutiniams ūkiams remti numatytos priemonės orientuotos į perspektyvių ūkių pajamų augimą, tvarios gamybos skatinimą, didesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produktų kūrimą, diegiant inovacijas ir naujas technologijas.
Parama padeda mažus ir vidutinius ūkius turintiems kaimų gyventojams spręsti problemas, ir tuo pačiu paskatina jaunus žmones likti gyventi kaime, taip užtikrindama kaimo gyvybingumą.
