Savame ūkyje užauginti gyvuliai skerdžiami nuosavoje skerdykloje, o mėsos produktai gaminami įrengtame mėsos perdirbimo ceche.
Energija ir pozityvia emocija trykštanti svetinga ūkininkė Audronė Žilienė negaili šiltų žodžių šeimos nariams, nuolat padedančiais ūkio darbuose.
„Su vyru nusprendėme, kad ūkį jau turi perimti jaunimas. Aš mielai rūpinuosi sodybos gėlynais, aplinka, daržovėmis šiltnamiuose. Pagrindiniai darbai ūkyje gula ant sūnaus Kazimiero pečių, dukra Jovita atsakinga už produkcijos pardavimą.
Neperkame jokių žaliavų, viską išgauname savo ūkyje, sukūrėme pilną grandinę ir esame nuo nieko nepriklausomi. Nesiekiame kiekybės, gaminame tiek, kiek patys pajėgiame. Svarbiausia, kad produkcija būtų natūrali.
Geriau gaminame mažiau, bet labai skaniai, išlaikydami senąją lietuvišką rūkytos mėsos gamybos tradiciją – jokių konservantų, sintetinių kvapų, stabilizatorių, vartojimo laiką prailginančių priedų“, – apie bendrą šeimos tikslą pasakoja ūkininkė Audronė.
Trisdešimtmetis Kazimieras Žilys, perėmęs iš tėvų pagrindinius ūkio darbus, turi svajonę – 150 ha dirbamų laukų ir 150 kiaulių bei 100 galvijų bandos valdymą surikiuoti taip, kad viskuo galėtų pasirūpinti vienas žmogus.
Kauno technologijos universitete aviacijos inžineriją bei transporto inžineriją studijavęs, piloto licenciją turintis jaunas vyras įsitikinęs, kad nenašaus rankinio darbo ūkyje turi mažėti.
Vieną vasarą praleidęs JAV, „Work and travel“ programoje, vaikinas įgijo ne tik komunikacinių įgūdžių – būtent iš ten plati šypsena ir pasiryžimas, kad viską gali pasiekti.
Žilių ūkio mėsos produkcija prekiaujama didmiesčių turgeliuose.
„Nors konkurencija jaučiama, turime nuolatinių klientų, vertinančių kokybę ir natūralumą. Pirkėjų netrūksta. Labiausiai vertinama šviežia mėsa, tačiau įvairūs gaminiai taip pat paklausūs. Neužauginame, kaip Danijoje, kiaulės per 4 mėnesius. Lietuvoje ją auginame metus ar net dar ilgiau. Tad ir mėsos skoninės savybės kitokios, ypač jei pašarai natūralūs“, – ekologinio ūkininkavimo naudą įžvelgia Kazimieras.
Jaunam ūkio šeimininkui patinka projektuoti ir kurti, šie gebėjimai ūkyje labai praverčia, Kazimieras viską konstruoja savo rankomis.
Pasak ūkininko, kiekvienas darbas yra gerbtinas, nėra juodų ar baltų darbų – jei reikia, tai ir dirbi.
Ar būna ūkio darbuose sunkių minučių? Kazimieras atvirai sako, kad su iššūkiais susidurti tenka, ne visuomet viskas einasi lyg per sviestą. Sunkiausia būna, kuomet „ožiuojasi“ ir genda technika, o dirbti reikia čia ir dabar. Vargina ir nemažėjantys biurokratiniai reikalavimai. Tačiau viską atperka maloniausios akimirkos dirbant gamtoje.
„Širdis džiaugiasi, kai laukuose pasitinku tekančią saulę – matau bundančią gyvastį. Esame gamtos dalis ir privalome taikytis, priimti jos taisykles“, – darnoje su pačiu savimi ir supančia aplinka ateitį mato Kazimieras.
Nors darbų ūkyje daugybė, atostogas susiplanuoti ir pakeliauti ūkininkų šeimos nariams pavyksta. Kazimiero nuomone, reikia tik norėti ir daryti, viskas įmanoma. Neatsisako aviatorius ir gyvenimo svajonės sėsti prie lėktuvo šturvalo. Patobulinęs ūkininkavimo sąlygas ir technologijas, Kazimieras tikisi rasti laiko dirbti sau, kad ir sklandytuvų mechaniku, skraidyti nuosavu lėktuvėliu.
