Kelio atgal nėra. Trąšos – brangios, augalų apsaugos priemonės – taip pat, o didelė javų auginimo savikaina mažina konkurencingumą ir ūkius gali pasmerkti bankrotui.
„Dažniausiai ūkiai, kurie dar nesinaudoja technologijomis, didinančiomis tvarumą, jų prisibijo – nežino, kaip pradėti jas naudoti. Atrodytų, kad ir trąšų barstytuvui, ir purkštuvui reikia didelių investicijų, nes visa nauja technika yra brangi.
Tačiau patys pirmieji žingsniai link tvarumo – link ekonomiško ūkio, turi prasidėti ne nuo brangiausios technikos“, – patikino „Linas Agro“ įmonių grupei priklausančios bendrovės „Dotnuva Baltic“ vykdantysis direktorius Dangis Valaitis. Pokalbis su juo – apie tvarų žemės ūkį.
– Įvažiavus į Lietuvą po kelionių Latvijoje atrodo, kas mūsų laukai – gražesni, javai – tiesesni, rapsai – sodresni. Galbūt tai – tik sentimentai. Tuo tarpu „Dotnuva Baltic“ darbuojasi visose trijose Baltijos šalyse. Ekonominė situacija jose yra skirtinga. O ką regit prekiaudami technika ir žemės ūkio technologijomis? Ar ūkių galimybės smarkiai skiriasi?
– Pirmiausia skiriasi dirbamos žemės plotai. Lietuvoje dirbama apie 3 mln. hektarų, Latvijoje – 2 mln., Estijoje – 1,2 mln. hektarų.
Estijoje yra stambiausi ūkiai, Latvijoje jų dydis maždaug toks pat, kaip ir Lietuvoje. Visose trijose šalyse yra maždaug po 500 stambių ūkių – tokių, kurių valdos didesnės nei 500 hektarų.
Lietuvos išskirtinis bruožas – didžiausias kiekis vidutinių 100–500 hektarų dydžio ūkių, kurie yra patys gyvybingiausi. Dažniausiai tai – šeimos ūkiai, kuriems aktualu ir gamtos apsauga, ir tvarumas, ir dirvožemio tausojimas, todėl nespaudžiama iš jo didžiausios, bet trumpalaikės naudos.
– Daugumai žmonių atrodo, kad žemės ūkis gali būti arba ekologinis, arba chemizuotas. Tai – du kraštutinumai. O kaip yra iš tikrųjų? Ar Lietuvos žemės ūkis yra pakankamai tvarus?
– Ekologinuose ūkiuose nenaudojamos jokios mineralinės trąšos ar augalų apsaugos priemonės. Tačiau toks ūkininkavimo būdas, vertinant laiko, kuro ir technikos sąnaudas, yra brangus. Taip gaunamas derlius yra mažesnis, ir pasauliui, kuriame reikia pamaitinti 8 mlrd. gyventojų, tai – ne išeitis. Todėl yra svarbu plėtoti tausojančią, tvarią žemdirbystę.
Lietuvoje ūkininkavimas suka šiuo keliu, ir tai yra būtinybė, juolab kad mūsų šalis yra viena iš maisto tiekėjų, – viena iš penkių didžiausių kviečių eksportuotojų Europoje.
Šiuo metu pagrindinis ūkiams tenkantis iššūkis – kaip teisingai, laiku ir deramą kiekį panaudoti augalams reikalingų medžiagų. Vadinasi, reikia ypač tikslių technologijų. Jos yra tiekiamos, ir vis daugiau Lietuvos ūkininkų jomis naudojasi.
– Žemės ūkio techniką, kokia „protinga“ ji bebūtų ir moderni, vis tiek valdo žmogus, naudodamasis išmaniosiomis technologijomis. Kokias užduotis augalininkystės ūkyje jis turi atlikti pirmiausia?
– Pirmiausia – derlingumo duomenys. Jie gali būti renkami įvairiais būdais: atliekant dirvožemio tyrimus, naudojant azoto sensorius (jutiklius), palydovines arba dronų nuotraukas bei visą techniką kuri atlieka darbus.
Pavyzdžiui, duomenys pradedami rinkti per javapjūtę, kai kombaine sumontuota įranga suskaičiuoja, kiek, atsižvelgiant į GPS koordinates, buvo prikulta javų kiekviename kvadratiniame lauko metre.
Taip sudaromas derlingumo žemėlapis, ir pagal jį nustatoma, kuriame žemės plote derlius buvo didesnis, kuriame – mažesnis.
Atsižvelgiant į derlingumo duomenis planuojami kitų metų – būsimi darbai. Pavyzdžiui, analizuojama, kodėl tam tikrose vietose derlius buvo mažesnis. Gal trūko drėgmės? O gal dirvožemyje per mažai kurių nors mikroelementų?
Pagal šią informaciją yra parengiami kintamos normos tręšimo bei sėjos žemėlapiai. Gali būti, kad tam tikrose vietose teks berti daugiau sėklų, nes dėl dirvožemio specifikos jos ne visos sudygsta. Ten, kur sėklų daigumas yra geras, galima sumažinti sėjos normą ir taip sutaupyti sėklinių grūdų.
Svarbus yra ir tręšimo tikslumas. Trąšų reikia tiek išberti, kad jas visas sunaudotų augalai, antraip jų likučius iš dirvožemio išplautų lietus, ir trąšos patektų į paviršinio vandens telkinius.
Azotas yra vienas svarbiausių augalų mitybos elementu. Naudojantis palydovinėmis nuotraukomis, kaip ir azoto jutikliais – optiniais matavimo prietaisais, montuojamas ant traktoriaus stogo, galima išmatuoti azoto kiekį pasėliuose, taigi kartu nustatyti jo poreikį konkrečiose lauko vietose.
Pagal technologiją, į hektarą anksčiau tolygiai būdavo išberiama 200 kg azoto trąšų, dabar gi tas pats kiekis tame pačiame plote paskirstomas netolygiai, bet pagal poreikį – atsižvelgiant į augalų būklę.
Lietuvos ūkininkai šias technologijas jau pradėjo naudoti.
– Lietuva teigiamai „išsišoko“ – mūsų šalis yra viena pirmųjų Europoje, pradėjusi naudoti žemės ūkio paskirties dronus. Jais ir tręšiama, ir sėjama, ir atliekama begalė kitų darbų. Kol kas tik purkšti jais laukus ES dar draudžia, bet ir tai – laiko klausimas. Taip pat jie naudojami renkant informaciją apie laukų būklę.
Bet dronai tinka ne visiems ir ne visur. Ar žemės ūkio technika yra pajėgi atlikti tokias užduotis – parinkti kintamas tręšimo ar sėjimo normas?
– Tai – neišvengiama. Tai ir išmaniosios sėjamosios, taip pat ir trąšų barstytuvai, ir įprastiniai, ir savaeigiai purkštuvai. Visa tai turime, ir ūkiams šiuo metu siūlome nuo pačių paprasčiausių technologinių sprendimų iki sudėtingiausių.
Dažniausiai ūkiai, kurie dar nesinaudoja technologijomis, didinančiomis tvarumą, jų prisibijo, nežino, kaip apskritai pradėti jomis naudotis, nes ir trąšų barstytuvui, ir purkštuvui reikėtų nemenkų investicijų – nauja technika yra brangi. Bet kartais tai, kas brangu, gali sutaupyti trąšų ar kitų priemonių, ir ilgainiui tai tampa pigiau už paprastus sprendimus.
Tačiau patys pirmieji žingsniai link tvarumo – ekonomiško ūkio, nėra investicijos į naujausią techniką. Pradėti galima nuo paprastų sprendimų, pavyzdžiui, palydovinių kiekvieno dirbamo lauko nuotraukų. „Geoface“ programa, kurioje pateikiamos šios nuotraukos, pagal jas sudaro kintamos normos žemėlapį, ir klientai gali jį naudoti. .
Naudotis šia programa nėra brangu, abonementas metams kainuoja apie 400 eurų.
– Tai šiek tiek daugiau, nei ūkininkas gauna už toną parduodamų kviečių?
– Taip, jei turime omenyje, kad pernai per javapjūtę kviečių tonos kaina buvo pasiekusi 380 eurų.
Abonemento kaina greitai padengiama, nes, naudojant kintamą tręšimo normą, pasėliai būna tolygesni, derlius – didesnis.
– Kokia maždaug dalis Lietuvos ūkininkų yra pajėgūs investuoti į modernias, ūkio tvarumą didinančias technologijas? Kokio dydžio ūkiui jos jau yra įperkamos?
– Tai priklauso ir nuo ES paramos, skirtos kaimo plėtrai, laikotarpio. Tuomet, kai ji skiriama įsigyjantiems tikslios žemdirbystės priemones, išmaniosios technologijos tampa pasiekiamos didesniems nei 100 ha ūkiams. Mažesniems gi būtų finansiškai sudėtinga įvykdyti įsipareigojimus.
Tačiau tendencijos rodo, kad grūdininkystės ūkiai Lietuvoje stambės, pavyzdžiui, tai jau vyksta gyvulininkystės ūkiuose, nes stambesniam ūkiui lengviau investuoti į technologijas. Galima palyginti – Estijoje vidutinis karvių bandos dydis yra 200 galvijų, pas mus ilgai tai buvo vos 5 karvės.
Naują išmanųjį trąšų barstytuvą ar purkštuvą galima įsigyti už 15 tūkst. eurų, galima ir už dvigubai didesnę sumą nusipirkti ypač modernų. Bet ir su pirmuoju juk naudojama kintamos normos technologija, tad trąšos paskleidžiamos ten, kur jų reikia.
Ūkiai, kurie yra didesni nei 100 hektarų ir suka profesionalumo keliu, turi tikslą investuoti į našesnę techniką.
– Galbūt žemės ūkio bendrovėms lengviau investuoti į tvarumą, nei, tarkim, vidutiniams ūkiams?
– Nėra tokios takoskyros tarp bendrovių kitų ūkių. Vis dėlto didžiausią aktyvumą juntame vidutinio dydžio ūkiuose. Vidutinio ūkio Lietuvoje dydis sudaro apie 300 hektarų, ir jų savininkai mato investicijų į modernias technologijas naudą. Nuo 100 iki 500 hektarų dydžio ūkių mūsų šalyje yra apie 5,3 tūkst., tai – nemažai.
– Kokia technika yra pastaruoju metu perkamiausia?
– Tai ir būtų trąšų barstytuvai bei purkštuvai, taip pat – savaeigiai. Pastarieji tapo ypač populiarūs. Jaučiame ir tai, kad augalininkystės ūkiai persiorientuoja – imasi naujų technologijų.
Tradicinį – pilną žemės įdirbimą, naudojant plūgus ir kitą techniką, keičia tvaresnė juostinė arba tiesioginės sėjos žemdirbystė.
Tiesiogiai sėjant nukultame javų dirvožemis neįdirbamas. Diskas įpjauna dirvos paviršių, įterpiamos sėklos ir vėl jis užspaudžiamas. Šiaudai lieka kaip mulčas, jis sulaiko drėgmę ir neleidžia augti piktžolėms.
Yra ūkių, kurie jau ir dešimtį metų sėja javus tokiu būdu. Tokiu atveju reikia vos poros padargų – akėčių šiaudams tolygiai paskleisti bei sėjamosios.
– Ar dabar yra palankus laikas ūkiams investuoti į tvarumą – į naują techniką?
– Šiuo metu dar tęsiasi pereinamasis ES finansavimo laikotarpis, dar nėra tiksliai aiškių paramos taisyklių naujajam etapui. Pirmasis naujo periodo paramos etapas prasidės rudenį, tada bus aiškios ir paramos taisyklės, ir reikalavimai.
Vis dėlto stambesni ūkiai techniką perka už savo lėšas, jiems galimybių paramai gauti nebėra. Mažesni ir vidutiniai ūkiai laukia paramos, nes tai – didelė paskata žengti žingsni link modernių technologijų.
– Galbūt yra kitų tvaraus ūkininkavimo galimybių – gal ūkiai nuomojasi techniką arba perka, tarkim, išmaniojo tręšimo paslaugą?
– Šie poreikiai egzistuoja. Mūsų įmonė turi antrinę bendrovė „Dotnuva Rent“, kuri nuomoja techniką bei teikia žemdirbystės paslaugas. Jų poreikis didėja, nes technika, kuo yra našesnė, modernesnė, inovatyvesnė, tuo ir brangesnė. Mažesni ar vidutiniai ūkiai neišnaudotų tokios technikos galimybių, ir investicijos neatsipirktų.
Tokiais atvejais perkamos paslaugos per javapjūtę, populiari yra juostinės bei tiesioginės sėjos paslauga.
– Teigiama, kad technika Lietuvoje atnaujinama maždaug kas 7–8 metus, kombainai tarnauja ir iki 10 metų. Tačiau didesni ūkiai, kuriuose traktoriai dirba intensyviai, juos keičia kas penkerius metus – jie nusidėvi ir tampa nebepatikimi, genda.
O kokią įtaką agresorės Rusijos sukeltas karas Ukrainoje padarė technikos pardavimui?
– Viliuosi, kad sunkiausia – jau praeityje. Pernai visų produktų kainos pakilo – pasikeitė visos technikos kainodara, kai kuri buvo pabrangusi net ketvirtadaliu. Tačiau prekyba nesustojo. Pernai buvo lavai geras grūdų derlius ir geros jų supirkimo kainos, tad ūkiai investavo pelną.
Vis dėlto ūkiai turėtų planuoti investicijas – numatyti, kas kiek laiko turi būti keičiama technika ir paskirstyti jas taip, kad kasmet ką nors atnaujintų. Taip būtų žengiama koja kojon su tvariomis ir moderniausiomis technologijomis, padedančiomis mažinti sąnaudas.
– O automatizacija ir robotizacija? Ar jos neaplenkė „Dotnuvos Baltic“ siūlomų produktų krepšelio?
– Automatinis vairavimas ir automatizacija tapo realybe. Prieš gerą dešimtmetį ūkininkai skeptiškai žiūrėdavo į pasiūlymą traktoriuje sumontuoti automatinį vairavimą. „Brangu, nereikia, moku pats vairuoti“, – atremdavo. Dabar gi, jei automatinio vairavimo sistema neveikia, jie nebegali dirbti – skambina į servisą prašydami, kad kuo greičiau meistrai pagelbėtų.
Automatinio vairavimo tikslumas gali būti 2,5, 5 arba 15 cm. Dauguma ūkių investuoja į 2,5 cm tikslumą, nes nori kuo tiksliau pasėti, kuo tiksliau nupjauti, patręšti. Visa tai irgi susiję su tvarumu bei mažesnėmis sąnaudomis.
Taip įdirbant žemę galulaukėse nesuslegiamas dirvožemis – jis lieka sveikesnis, taigi nemažinamas derlius, kartu sutaupoma degalų.
Daugiau kaip 70 proc. mūsų klientų jau investavo į automatinio vairavimo sistemas. Jei anksčiau jos kainuodavo 15–20 tūkst. eurų, dabar mūsų įmonė siūlo Europoje gaminamas kompanijos „FieldBee“ sistemas, kurias galima įmontuoti ir senuose traktoriuose bei kurios kainuoja tik 5 tūkst. eurų.
Lietuvoje jau testuojama pirmasis robotas – traktorius. Jis turi vikšrinę važiuoklę ir yra valdomas iš telefono ar planšetės. Prie jo kabinami 3 metrų pločio padargai, pavyzdžiui, dirvožemio skutikas ar sėjamoji.
Tokių robotų gamintojai yra olandai, danai. Vienas jų ypač išpopuliarėjo vakarų Europoje. Tai cukrinių runkelių ar kitų daržovių priežiūros robotas „FarmDroid“.
Ūkininkui tereikia paruošti dirvą pavasarį naudojant įprastinę techniką, o tada robotas runkelius pasėja ir visą sezoną juos ravi. Nebereikia naudoti augalų priežiūros ir apsaugos priemonių, tad gaunama produkcija yra visiškai ekologiška.
– O gal testuojate ir savaeigį traktorių be vairuotojo?
Mūsų atstovaujami „Case IH“ gamintojai atlieka testavimus. Traktorius gali paimti grūdus nuo kombaino, skusti ir sėti laukus. Bet visgi tai – specifinė technika, kuri gali dirbti viename lauke.
Tuomet, kai reikia traktorių nuvaryti iš vieno lauko į kitą, to padaryti be vairuotojo kol kas negalima. Reikia, kad pirmiausia valstybių vyriausybės pakeistų tam tikrus teisės aktus, tuomet ir šios technologijos bus naudojamos vis plačiau.
O dabar dar dėl aplinkinių saugumo neįmanoma peržengti būtent šios ribos.
