„Nors pradžioje to nesureikšminau, dienai einant į pabaigą visgi nuvažiavau į ligoninę. Čia viskas ir prasidėjo“, – pasakoja Irena, kurią atvykus į Santaros klinikas iš karto paguldė į patologijos skyrių, kadangi laukėsi dvynukų. Abu vaikai turėjo skirtingas placentas, atskirus savo „namelius“, todėl vandenys buvo nubėgę tik vienam iš jų – mergaitei. Pradžioje gydytojai buvo nusiteikę gana negatyviai, mat dažniausiai priešlaikinį gimdymą leidžiama pradėti tik nuo 22 savaitės. Dėl to nebuvo aišku, ar bandyti gelbėti bent vieną vaikelį, ar Irenai vyksta vėlyvas persileidimas.
„Išgirdusi visas prognozes supratau, kad gyvenime niekas nebūna 100 proc., todėl raštiškai atsisakiau nutraukti nėštumą ir laukiau 22 savaitės. Rytais ir vakarais man tikrino tonusą, abiejų vaikų širdeles – su jais viskas buvo gerai. Na, ir gyvenimas susiklostė taip, kad 22 savaitę ir 5 dieną man prasidėjo natūralus gimdymas“, – apie savo sprendimą pasakoja Irena.
Pirmoji gimė mergaitė, jai išvydus pasaulį, Irenos gimdymo veikla sustojo, todėl reikėjo nuleisti vandenis tam, kad gimti galėtų ir berniukas, kuris, deja, po pusvalandžio neišgyveno.Irena liko rūpintis dukra, kurią pavadino Evelina.
„Taip ir prasidėjo mūsų ilgas laikotarpis reanimacijoje. Mergaitė gimė sverdama 460 g ir buvo 23 cm. Reanimacijoje praleidome du mėnesius, mergaitė turėjo trečio ir ketvirto lygio kraujosruvas galvoje, teko susidurti ir su kraujo perpylimu, ir su sepsiu – ko tik nebuvo. Taip pat daktarai pranašavo neįgalumą, tačiau iki galo nebuvo aišku, koks jis galėtų būti. Visgi mums be galo pasisekė ir viskas susitvarkė. Po pusantro mėnesio kraujosruvos išnyko ir nepaliko jokių ryškių žymių mergaitės sveikatoje“, – sako Evelinos mama. Didžiausia rizika kyla patiems mažiausiems ankstukams, tokiems kaip Evelina, todėl nemažai teko padirbėti tiek gydytojams, tiek šeimos nariams bei jai pačiai, kad visas organizmas sustiprėtų ir pradėtų kuo puikiausiai tvarkytis pats. Mergaitė gaudavo nemažai vaistų, kurių pagalba, viskas susitvarkė, tad nereikėjo jokių papildomų chirurginių įsikišimų.
„Kadangi prieš gimimą mergaitei nebuvo brandinti plaučiai ir ji gimė anksčiau laiko – kvėpuoti pačiai sekėsi kiek sunkiau. Plaučiai tapo mūsų didžiausia bėda, su kuria kovojome iki šio pavasario. Vis atrodydavo, kad jau po truputį bando pati, tačiau viskas vėl grįždavo į senas vėžias, todėl reanimacijoje tiek daug laiko ir praleidome. O likusius du mėnesius prabuvome naujagimių skyriuje“, – pasakoja Irena, paaiškindama, kad šį pavasarį Evelinai buvo pašalintas prieširdžių defektas: „Kadangi pas ją visos ligos, ar tai būtų kosulys, ar sloga – dažniausiai pereina į bronchitą, kurio pasekmė – krentantis deguonis, todėl kas kartą mums reikėjo važiuoti į ligoninę ir kvėpuoti deguonimi. Tokiu atveju dažnai tereikėdavo minimum vaistų, kartais jų nereikėdavo – tiesiog prasikvėpuoti. Ir tai buvo mergaitės silpnoji vieta iki šio pavasario, kai užvėrė defektą. O dabar, kiek sirgome, deguonis dar nė karto nebuvo nukritęs žemiau normos“.
Tiesa, mergaitė turi vidutinį prikurtimą. Kaip ir visiems ankstukams, Evelinai buvo tikrinamos ir akys, tačiau su jomis jokių problemų nebuvo ir nėra. Mergaitė neprigirdi ir iki galo nėra aišku, ar taip yra dėl to, kad gimė anksčiau laiko, ar tai nulėmė tam tikri genetiniai veiksniai. Dabar ji nešioja klausos aparatą, bet be jo irgi girdi – nenaudoja, kai žaidžia ar skaito su šeima knygas.
„Dabar Evelinai jau ketveri. Jos raida šiai dienai yra visiškai normali ir puiki, mergaitė sėkmingai lanko darželį, bendrauja su bendraamžiais. Žinoma, kaip ankstukams dažnai įprasta, pradžioje raida kiek atsiliko. Dabar ji visiškai pasivijus savo amžių ir net kalba dviem kalbom“, – savo dukra džiaugiasi Irena.
Paklausta, kaip pati tvarkėsi ir jautėsi pirmaisiais Evelinos gyvenimo mėnesiais, Irena prisipažino, kad net neįsivaizduoja, iš kur sėmėsi tiek daug stiprybės: „Niekada negalvojau, kad galiu būti tokia stipri. Aš neįsileidau minčių, kad kažkas gali būti ne taip. Mane be galo palaikė vyras, šeima, draugai ir kitos mamos, su kuriomis susipažinau ligoninėje. Kai mane išrašė iš ligoninės ir po kelis kartus važiuodavau pamaitinti ir aplankyti dukros, aš šventai tikėjau, kad viskas bus gerai, Bet tuo pačiu ir toliau gyvenau gyvenimą. Aš susitikdavau su draugais, neužsidariau namuose. Tikėjau ir žinojau, kad šis tamsus laikotarpis pasibaigs ir mes važiuosime kartu namo, augsime ir puikiai gyvensime“.
Praėjus ketveriems metams nuo dukros gimimo Irena vis dar yra įsitikinusi, kad tokiose situacijose ypač svarbu yra tikėti:
„Jie yra tokie stiprūs kovotojai. Mes gyvenime tiek nesame patyrę ir, vargu ar patirsime, kiek mūsų mažyliai patiria pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais. Tikėkite, tikėkite ir dar kartą tikėkite“.
Jau 10 metų Ankstukų paramos fondas palaiko mažiausius Lietuvos kovotojus.
Prisijunkite prie geradarių būrio – kurkime gerus darbus kartu ankstukai.lt/aukoti.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
