Pradėti reikia dar kūdikystėje
Kiekvieno vaiko gyvenimo pradžioje jų visatos centras yra mama ir tėtis. Tad natūralu, kad būtent šių žmonių rankose yra ne tik mažylio fizinė, bet ir emocinė raida. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentės, Vilniaus psichoterapijos studijos psichologės dr. Linos Gervinskaitės-Paulaitienės teigimu, pradėti rūpintis vaiko vidiniu pasauliu reikia vos tik jam gimus.
„Vienas iš dalykų, veikiančių vaiko savivertę, yra tai, kaip tėvai kuria santykį su juo nuo pat kūdikystės. Savivertė kuriasi iš skirtingų patirčių, bet galima paminėti kelias. Vaikui svarbu patirti, kad jo tėvai yra nusiteikę bandyti matyti ir suprasti jo vidinį pasaulį, t. y. jį mentalizuoti, atliepti jo poreikius, rodo meilę, rūpestį, džiaugsmą vaiku, priima įvairias jo emocijas“, – aiškina specialistė.
Vaikams patiems naviguoti savo emocijų, įvairių patyrimų ir išgyvenimų pasaulyje gali būti sunku, tad labai svarbu, kad jis galėtų atsiremti į tėvus, nuo pat mažų dienų demonstruojančių, kas yra pasitikėjimas. Ilgainiui toks ryšys rodo vaikui, kad jis gali pasitikėti ir pats savimi.
„Jei tėvai yra prieinami tada, kai vaikui reikia pagalbos ar palaikymo, jis jaučia, kad gali kreiptis į juos, kai kyla stiprios emocijos ar susiduria su kokia nors situacija, kuri iš mažylio perspektyvos atrodo sudėtinga. Tai kuria jausmą, kad esu priimamas su tokiais išgyvenimais, kokius patiriu, toks, koks esu. Matymas ir tai, kas vaikui pasiseka, tėvų tikėjimas jo galiomis, o kartu – ir jo priėmimas su nesėkmėmis, pagalba jas išgyvenant irgi yra svarbūs dalykai formuojantis vaiko pasitikėjimui savimi“, – tikina L.Gervinskaitė-Paulaitienė.
Ji taip pat pabrėžia, kad tėvams būtina atkreipti dėmesį, ar jų žodžiai ir veiksmai sutampa. Tarkime, jei tėvai vaikui nuolat kartos, kad jis yra protingas, tačiau baus už kiekvieną klaidą, prastą pažymį ar panašiai, jo pasitikėjimas tiek savimi, tiek aplinka gali susilpnėti. Taip pat reikia nepamiršti, jog vaikai įdėmiai klauso, kaip tėvai kalba apie save, savo išvaizdą, kaip reaguoja į padarytas klaidas ir panašiai – nuolatinė aštri kritika sau taip pat gali turėti įtakos mažylių pasitikėjimui savimi.
„Vaikai daug mokosi stebėdami tėvus, iš jų pavyzdžio. Mokosi ne tik iš to, kaip tėvai elgiasi su jais, bet ir kaip elgiasi su pačiais savimi, tarpusavyje. Tėvų atidumas savo elgesiui, stebėjimas, kiek jų žodžiai ir veiksmai dera tarpusavyje yra svarbūs. Jei jie nuolat kalba vienaip, o elgiasi kitaip, čia jau reikėtų labiau atkreipti dėmesį“, – pažymi psichologė.
Pasitikėjimo pamatas – ryšys su tėvais
Pašnekovė aiškina, kad vaikui augant, keičiantis labai svarbu ir toliau su juo stiprinti ryšį. Esą vaikui labai svarbu matyti, kad tėvai pastebi ir domisi tuo, koks jis yra, kaip augant keičiasi pomėgiai, interesai ir kiti dalykai.
„Iš daug skirtingų tyrimų žinome, kad ryšys tarp vaiko ir tėvų yra labai svarbi vaiko raidos dalis. Tad dėmesys ryšiui ir jo kūrimui, išlaikymui, stiprinimui galėtų būti vienas iš patarimų, ką tėvams nuolat reikia turėti galvoje. Vaikui augant, jam yra svarbus jausmas, kad mane bando pamatyti, bando suprasti mano tėvai. Jei santykis kažkuriuo gyvenimo etapu yra suprastėjęs – svarbus tėvų siekis jį atkurti. Tarpusavio ryšio stiprinimas ar atkūrimas galimas bet kuriame gyvenimo momente, tad svarbiausia tam ieškoti būdų“, – aiškina L.Gervinskaitė-Paulaitienė.
Tačiau ji pabrėžia, kad tėvams labai svarbu rūpintis ir savimi. Jeigu tėvai išseks emociškai, jie negalės padėti vaikui naviguoti vidiniame pasaulyje, o kartu – ir didinti mažylio ar jau paaugusio vaiko pasitikėjimo savimi.
„Nemažiau svarbus ir tėvų emocinių resursų palaikymas ir atstatymas, kai jie nusenka. Tėvai, turintys emocinių resursų, gali jautriau atliepti vaiko poreikius, susidoroti su vaiko auginimo iššūkiais ir skatinti jo savivertės jausmą. Tai čia jau svarbus ne tik pačių tėvų gebėjimas rasti, kaip pasirūpinti savimi, bet ir pačių tėvų artimųjų, aplinkos, bendruomenės galėjimas padėti, paremti tėvus, padėti jiems pasirūpinti ir vaikais, ir savimi“, – priduria specialistė.
Svarbu ne tik pasitikėjimas savimi
Nors pasitikėjimas savimi vaidina svarbų vaidmenį įveikiant gyvenimiškus sunkumus, tai yra tik vienas iš veiksnių, padedančių sklandžiai vaiko raidai. Pašnekovės teigimu, psichologiškai atspariu vaiku galime laikyti tą, kuris net ir susidūręs su sunkiomis situacijomis gali pakankamai sklandžiai jas įveikti, nepatiria didelių sunkumų jas išgyvendamas ir geba po jų atsitiesti. Šiame procese dalyvauja keletas veiksnių.
„Visų pirma, dažniausiai minimas veiksnys – artimas, saugus santykis su suaugusiu artimu žmogumi. Kiti dalykai– tai šeimos sutelktumas, pozityvūs santykiai su giminaičiais, draugais, platesnės bendruomenės parama, paties vaiko savi-veiksmingumas ir pan. Apie kuo mažesnį vaiką kalbame, tuo svarbesnė aplinkos ir santykių reikšmė jo atsparumui. Įdomu, kad yra tyrimų rodančių, kad būtent mamos mentalizacija apie stresinį įvykį, kurį patyrė vaikas, jam yra svarbus atsparumo veiksnys. Tai reiškia, kad jei mama gali kalbėti, bandyti suprasti, kas vyko vaiko vidiniame pasaulyje to įvykio metu ir po jo, kaip tas įvykis galėjo paveikti vaiką ir ją, vaikas lengviau atsitiesia po emociškai sunkaus įvykio“, – teigia L.Gervinskaitė-Paulaitienė.
