Išmokyti vaikus atpažinti emocijas – nemenkas iššūkis
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, Vilniaus psichoterapijos studijos psichologė dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė pastebi naują džiuginančią tendenciją – vis daugiau jaunų tėvų domisi įvairiais tėvystės kursais, užsiėmimais. O kartu ir tai, kad tėvai vis dažniau domisi vaikų jausmų temomis, nori gauti žinių, kaip jiems padėti vaikams ne tik atpažinti, bet ir valdyti emocijas. Tai esą yra labai svarbu – būtent nuo tėvų pastangų ir požiūrio į vaikų emocijas priklauso, kaip patys vaikai ateityje supras save bei gebės susitvarkyti su kylančiais jausmais.
„Kalbant apie emocijų atpažinimą, norisi šiek tiek praplėsti ir kalbėti apie platesnį mentalizacijos gebėjimą. Mentalizacija yra gebėjimas suprasti ne tik emocijas, bet ir poreikius, mintis, motyvus bei suvokti, kaip tai siejasi su mūsų pačių, kitų žmonių elgesiu. Mentalizuoti mokomės, kai artimi, mus auginantys žmonės mūsų emocijas, poreikius, ketinimus atpažįsta ir juos mums įvardija, padeda suprasti“, – sako ji.
Vis tik, kaip teigia L.Gervinskaitė-Paulaitienė, galimybės suprasti savo ir kitų emocijas, vidinį pasaulį gali priklausyti nuo to, kokioje patys aplinkoje augo, kokie santykiai buvo su jų tėvais, kiek apie emocijas buvo kalbama ar nekalbama jų šeimoje vaikystėje ir taip toliau. Tad tėvams, kurių vaikystėje niekas nelydėjo jų pačių emocinio pasaulio pažinimo kelionėje, gali būti ne taip paprasta perduoti vaikams įgūdžius atpažinti ir tvarkytis su kylančiais jausmais.
„Apie vidinį pasaulį vaikai mokosi, kai tėvai pastebi jų emocijas ir jas įvardina, per skirtingų situacijų, kur kyla emocijos, aptarimą. Vaikai apie emocijas ir vidinį pasaulį mokosi ir tada, kai tėvai reiškia, kalba apie savo emocijas. Vaikams mokantis mentalizuoti svarbi ir platesnė aplinka – tai ir seneliai, kiti artimieji, darželis, mokykla, draugai, nes apie psichologinį pasaulį jie mokosi ir iš kitų žmonių. Tad labai svarbu, kad tos aplinkos irgi būtų kuriančios mentalizuojančią erdvę, t. y., skatinančios nusiteikimą domėtis vidiniu pasauliu“, – aiškina specialistė.
Mokant vaikus atpažinti emocijas, reikėtų padėti jiems išmokti žodžius, kurie padeda įvardinti tai, ką jaučia. Kai, pavyzdžiui, šie supyksta, tėvai turi padėti jiems įvardinti, kad šie jaučia pyktį, galbūt – nusivylimą dėl neįgyvendintų lūkesčių ir panašiai. Beje, vaikus mokyti pažinti emocijas galima ir per įvairius žaismingus, kūrybiškus užsiėmimus – tarkime, skaityti jiems knygeles ir paprašyti įvardinti, kokias emocijas tuo metu jaučia vienas ar kitas kūrinio veikėjas.
Svarbu suteikti vaikams įrankių su savo emocijomis tvarkytis – tai gali būti ir įvairios frazės, padedančios nusiraminti, ir kvėpavimo pratimai. Taip pat yra ir kitų būdų, kuriuos tėvai savo vaikams gali pasiūlyti, kad šie nusiramintų. Vienas jų – pasiūlyti jiems nupiešti kokią nors vietą, kurioje jie jaučiasi ramūs, laimingi ir mylimi.
Emocijų ignoravimas gali būti žalingas
Psichologė pabrėžia, kad gebėjimas atpažinti emocijas, jas valdyti ir pakankamai sklandi mentalizacija yra svarbūs vaiko psichologiniam atsparumui. Jeigu vaikas turi gerą ryšį su savo vidiniu pasauliu, jam gali būti lengviau įveikti įvairius iššūkius. Ir priešingai – jeigu vaikas negeba atpažinti savo emocijų, jų baiminasi, gniaužia savyje arba nuolat patiria itin stiprias, sunkiai valdomas emocijas, tai gali trukdyti ir kasdienybėje, ir susidūrus su sudėtingesnėmis situacijomis.
„Emocijos mums suteikia informacijos apie mus ir mūsų santykį su pasauliu, kitais. Pavyzdžiui, baimė atkreipia dėmesį, kad reikia saugotis ar pasiruošti pavojui, pyktis padeda apginti tai, kas mums svarbu, smalsumas skatina daugiau domėtis, tyrinėti ir taip toliau. Mums svarbu išgirsti, kokią žinutę neša emocija ir pagal tai rinktis, ką daryti, išvis – ar reikia kažką daryti, o gal tik išbūti tame patyrime. Kai susiduriama su sunkumais valdant emocijas, jos gali pasireikšti arba labai stipriai, ilgai užsibūti, neleisti lanksčiai reaguoti. Kitas sunkumas – kai emocijos nuolat lyg nustumiamos šalin, stengiamasi į jas nekreipti dėmesio“, – tikina L.Gervinskaitė-Paulaitienė.
Ilgainiui emocijų ignoravimas ar net gniaužimas viduje gali tapti kenksmingu elgesio modeliu, kuris, nori to žmogus ar ne, ima jam pačiam kišti koją. Emocijų viduje gali prisikaupti tiek, kad jas ignoruoti tampa itin sudėtinga. Kartais ilgalaikis jausmų gniaužimas gali virsti tarsi chroniška emocine duobe – žmogus nuolat išgyvena itin sunkias emocijas, net jei jo gyvenime tuo metu nieko reikšmingo nevyksta.
„Šiuo atveju emocijos vis tiek lieka mūsų psichikoje ir kūne, tačiau yra nepažintos ir neišreikštos. Tada kartais gali atrodyti, kad nežinau, kas yra, bet kažkas lyg neduoda ramybės arba viskas gerai lyg, bet ir nesijaučiu gerai, o kitais kartais – pasireikšti per kitas ligas, fizinius skausmus. Kai sunku atpažinti ir reguliuoti emocijas, tai gali apsunkinti mūsų santykius su kitais ir savimi, o tai gali sietis ir su prasta psichologine sveikata“, – sako psichologė.
Su vaikais reikia kalbėtis ir apie psichologinius sunkumus
Prasta psichologinė sveikata gali būti siejama ir su įvairiomis stigmomis, stereotipais, apipynusiais psichologinius sunkumus, mat jie trukdo atvirai pažvelgti, pripažinti, jog kažkas nėra gerai. Tad, kaip sako pašnekovė, norint užauginti psichologiškai atsparų žmogų labai svarbu su vaikais kalbėtis ne tik apie emocijas, bet ir apie psichikos sveikatą bei problemas, su kuriais gali susidurti žmonės – ypač jei psichologinius sunkumus išgyvena patys tėvai ar kiti artimieji.
„Vaikai jaučia, numano, pastebi, kad kažkas vyksta šeimoje, net jei su jais apie tai ir nėra kalbama. Tad tikrai svarbu kalbėtis su vaiku, jei mama, tėtis ar kažkuris iš senelių, kitų artimųjų patiria psichologinius sunkumus“, – teigia L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Vis tik ji pabrėžia, kad itin svarbu tai daryti ne bet kaip – esą apie įvairius psichologinius sunkumus su vaiku reikia kalbėtis taip, kad jis viską suprastų, tad reikia atkreipti dėmesį į jo amžių bei emocinę brandą.
„Reikia kalbėti suteikiant informacijos, tačiau negąsdinant, suteikiant galimybę klausti ar bet kada sugrįžti su klausimais, jei jų kils. Pokalbio trukmė, informacijos kiekis irgi turėtų priklausyti nuo vaiko amžiaus. Svarbu vaiko neapkrauti pertekline ar sunkiai jam suprantama informacija. Čia svarbu, ir kaip tėvai jaučiasi kalbėdami, svarbu būtų rasti laiką, kai pačiam ramiau, kai nei vaiko, nei paties tėčio ar mamos emocijos nėra itin stiprios, nes tokiais momentais ir kalbėti, ir išgirsti tikrai yra sunkiau“, – aiškina ji.
Ne mažiau svarbu ir paaiškinti vaikui, kaip su tokiais sunkumais susitvarkyti, kokie yra sprendimo būdai – antraip vaikas gali imti manyti, jog psichologiniai sunkumai yra neįveikiama uola.
„Jei aš kalbu apie save patį, tai turėčiau pasakoti, kaip aš ieškau, kas man padėtų, ką darau, kokios pagalbos gaunu ir pan. Jei kalbame apie kitą žmogų, tai reikia papasakoti, kas jam padeda, kokios paramos jis gauna ir panašiai. Nuo to, kaip tėvai kalba apie psichologinius sunkumus, priklauso ir vaiko santykis su patiriamais sunkumais. Galima pasidalinti, kaip praeityje įveikėte kažkokius sunkesnius išgyvenimus, kas padėjo. Girdint, kaip tėvai tuo dalinasi, vaikas įgyja patirtį, kaip galima kalbėti ir kad apskritai, galima patirti psichologinius sunkumus, dalintis tuo su kitais, siekti pagalbos. Jam pačiam vėliau susidūrus su sunkumais gyvenime, tai gali būti atspirtis“, – priduria L.Gervinskaitė-Paulaitienė.
