Vaiko diagnozė buvo vienintelė šeimos emigracijos priežastis: ten nesijaučiame kažkuo kitokie

„Manau, kad mūsų kelionės pradžia buvo labai panaši, kaip ir daugelio tokių šeimų. Kai sūnui buvo pusantrų metų, neapleido nuojauta, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti: vaikas nerodė dėmesio, prisirišimo prie mamos, nesidomėjo bendraamžiais. Gana greitai jam diagnozavo autizmo spektro sutrikimą, o mes, savo ruožtu, leidomės ieškoti logopedo, ergoterapeuto, įvairių terapijų, visko, kas tik galėtų jam padėti“, – prisimena Sandra.

Pasak moters, nors pagalbos sulaukė išties profesionalios ir su dideliais iššūkiais nesusidūrė, tačiau labai neramino, kas bus toliau: „Kaip pavyks įsilieti į mokyklą, ar jis bus priimtas, daug mamų aplink dalijosi neigiamomis patirtimis, kai renkami klasės tėvų parašai, siekiant pašalinti vaiką iš klasės ir kitomis problemomis.“

„Lūžis įvyko, kai pas mus svečiavosi pusseserė su vyru iš Jungtinės Karalystės (JK). Ir jis manęs paklausė: „Kodėl aš jį nuolat vežu į terapijas, jeigu jis lanko darželį, ką veikia ugdymo įstaiga?“ Kai pradėjome kalbėti, aiškintis, kokia pagalba teikiama JK ir kas vyksta pas mus, supratau, kad emigracija gali būti mūsų pasirinkimas. Nuvykę į svečius, pabuvę toje aplinkoje, išsiaiškinę, kaip veikia pagalbos sistemos, buvo aišku – tai mūsų kelias. Vyras turėjo galimybę dirbti JK, tad išvyko pirmas, o mes su vaikais atsikraustėme po pusmečio. Vaiko diagnozė buvo pagrindinė ir vienintelė emigracijos priežastis“, – pasakoja Sandra.

„Atvykome pasidarę namų darbus: žinojome, kur reikia išsinuomoti būstą, kad pakliūtume į norimą mokyklą. Vis tik taip nutiko, kad vos kelios savaitės po atvykimo, susilaužiau koją. Lūžis buvo sudėtingas: teko operuoti, gijimo procesas užtruko. Ir tuo metu mus aplankė vaikų sveikatos priežiūros specialistas. Ji ne tik surinko informaciją apie vaikų sveikatą, tačiau pasidomėjo, kaip mums apskritai sekasi tvarkytis, atsižvelgiant į mano sveikatos būklę ir vyro išvykas dėl darbo. Atvirai pasidalinome, kad yra labai sudėtinga: sūnus labai aktyvus, reikalavo daug dėmesio, o ir dukra dar buvo visai mažytė. Tai dienai negalėjome sau leisti privataus darželio, kol vyras išvykęs į darbą. Jai išėjus, jau po kelių valandų po vizito, ji perskambino su aiškiu pagalbos planu: kelias dienas per savaitę skirtas finansavimas vaikams lankyti privatų darželį. Tai mus taip teigiamai nustebino ir suteikė stiprybės įsitvirtinti mūsų gyvenimo svečioje šalyje pradžioje“, – sako Sandra.

Sandra prisimena, kad gyvenimo JK pradžioje, iškart galvojo, į kokias terapijas užrašyti, ką taikyti, kaip dar padėti, tačiau ten yra kitaip: „Kai JK taip pat sūnui buvo patvirtinta autizmo diagnozė, atvyko kuratorius iš autizmo asociacijos ir stebėdavo jį per pamokas, sudėliodavo dienotvarkę, teikdavo rekomendacijas mokytojoms ir padėjėjai, kaip dirbti su sūnumi. Jam būdavo individualiai paskiriamos užduotys, suteikdavo pagalbą mokantis, tačiau kažkokių terapijų, kaip mes esame įpratę Lietuvoje, mums netaikė. Šiuo metu sūnus mokosi jau 11-oje klasėje, specialiojoje mokykloje, pritaikytoje autistiškiems vaikams. Sūnus joje mokosi nuo 6-os klasės – sprendimą ten pervesti, priėmėme, nes bendrojo ugdymo mokykloje, jo sensorinei sistemai vis tik buvo per daug žmonių, per daug triukšmo, todėl pasirinkome jo poreikius geriausiai atitinkantį variantą.“

„Mums su vyru buvo pasiūlyti kursai tėvams autizmo tema, kuriuose vaizdingai pateikta medžiaga, kaip autistiški vaikai mato, girdi, jaučia. Man ypač įsiminė kelios praktinės veiklos, kurių dėka geriau supratome, koks jautrus yra mūsų vaikas, kad aplinka gali jį erzinti. Rajonuose veikia ir mokyklos organizuoja tėvų savitarpio pagalbos grupes, vaikams vyksta įvairūs renginiai. Vėliau pradėjome lankyti teatro mokyklėlę, kurioje šoko, dainavo, darė gimnastikos pratimus ir jokių išskirtinumų, kreivų žvilgsnių ar komentarų nei iš vadovų, nei tėvų pusių niekada nesulaukdavome“, – dalijasi Sandra.

„Mokykloje aš, kaip mama iš Lietuvos, visada stipriai jaudinausi, kad tik vaikas neatsiliktų akademiškai, ilgą laiką tokia baimė persekiojo. O per vieną iš susirinkimų man atsakė labai paprastai: „Svarbiausias mūsų tikslas, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas mokykloje ir norėtų į ją eiti. Jokio spaudimo mokytis tikrai netaikysime“, – apie savo patirtį atvira Sandra.

„Toks paprastas mokyklos požiūris į vaiką, kur niekas neakcentuoja, kad jis autistiškas, o kalba kaip apie asmenybę, turinčią ypatumų, kur tiesiog dalinamasi patarimais, kaip jam geriau padėti. Mes niekur nesijautėme ir nesijaučiame kažkuo kitokie, visur esame priimti. Autistiškas vaikas tarsi tas pats kaip vaikas raudonais plaukais. Atsimenu, kai užrašiau dukrą į baseiną ir atsargiai paklausiau, ar priimtų lankyti ir mano autistišką sūnų, tai į mane kreivai pažiūrėjo, kaip galima tokį klausimą užduoti, kaip galima nepriimti vaiko, kuris yra bendruomenės dalis. Man niekur nereikia teisintis, aiškinti, prašyti. Autizmas čia nėra problema, kurią bandoma ištaisyti, išgydyti, tiesiog reikia padėti tokiems vaikams įsilieti į gyvenimą. Toks visur vyraujantis požiūris, mums, kaip tėvams, leido atsipalaiduoti“, – džiaugiasi Sandra.

„Apsilankydama Lietuvoje, matau, kad ir čia daug kas keičiasi, požiūris gerėja, tačiau, turbūt, ko galima pasimokyti iš JK, tai, kad svarbu priimti visus vaikus, kokie jie bebūtų, svarbu išmokti nekomentuoti ar demonstratyviai spoksoti, o tiesiog paklausti, gal reikalinga pagalba“, – mano Sandra.

Sandra sako, kad kiekviena šeima ieško jų situacijai geriausio kelio, jų šeimai susiklostė taip, kad jie išvyko, tačiau jokiais būdais tai nėra vienintelis, teisingas pasirinkimas: „Tiesiog mūsų šeimos patirtis tokia, negalime nugyventi dviejų gyvenimų ir pasižiūrėti, palyginti, kaip būtų buvę, jei būtume likę Lietuvoje. Tikiu, kad visi ieškome, kaip geriausiai padėti savo vaikams, bei sunkius periodus išgyventi patiems. Džiaugiuosi tuo, kur dabar esame, kad sūnus auga komunikabilus, kultūringas, empatiškas, paslaugus, ir, beje, visiškas Lietuvos patriotas, svajojantis sugrįžti.“