– Nuo kada vaikai jaučia stresą?
– Vaikai jau ikimokykliniame amžiuje gali jausti stresą. Kuo vaikai jaunesni, tuo jų patiriamas stresas yra labiau susijęs su jo atimiausia aplinka – šeima.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, tad jo reakcijos į įtampą keliančias situacijas bei išraiškos lygis gali skirtis priklausomai nuo jo įgimtų savybių, šeimos aplinkos bei įgytų asmeninių patirčių. Nors labai mažiems vaikams stresą gali sukelti iš pažiūros atrodo paprasti dalykai, pavyzdžiui, atsiskyrimas nuo tėvų ar nepažįstami žmonės, streso suvokimas ir priežastys gali keistis su amžiumi.
Kalbant apie 2–5 metų vaikus, patiriančius stresą, svarbu paminėti, kad šiame amžiaus tarpsnyje vaikai dar tik mokosi suprasti ir valdyti savo emocijas, tad jie yra ypač jautrūs aplinkos pokyčiams, emociniam klimatui ir panašiai.
Kiek vyresni, 6–12 metų, vaikai jau labiau suvokia pasaulį, socialinę dinamiką, tad jų streso šaltiniai tampa kiek sudėtingesni: jie gali jausti stresą dėl akademinių pasiekimų, draugystės problemų, šeimos pokyčių ar konfliktų.
– Ar paaugliai taip pat fiziškai/emociškai jaučia stresą, kaip ir suaugę? Ar jų jausmai skiriasi?
– Paauglystės laikotarpis yra sudėtingas ir daug lemiantis gyvenime. Jie susiduria su daug iššūkių savo kasdienybėje ir dažnai stokoja kompetencijų susitvarkyti su jais. Priešingai nei suaugusieji, kurių reakcijos į stresogenines situacijas dažnai būna ženkliai silpnesnės nei paauglių, nes tam įtakos turi jau įgytos patirtys, išlavinti kognityviniai gebėjimai.
Paaugliai stresą jaučia tiek fiziškai, tiek emociškai tik netapačiai, kaip suaugusieji. Atsigręždama į savo patirtis konsultuojant paauglius, pastebiu, kad paaugliai retai kada pastebi kūne vykstančius pokyčius, kai išgyvena stresą ar kitus jausmus.
Ir tai, manau, galima paaiškinti keletu priežasčių:
1) patiriamų emocijų intensyvumu – stresas gali sukelti stiprų pyktį, nerimą ar liūdesį, kaltę. Ir šis emocijų intensyvumas gali pastiprinti tai, kad paauglys labiau išlieka dėmesį sutelkęs į emocinius patyrimus nei į fizinius pojūčius;
2) kognityvine perkrova – paauglių smegenys yra vystymosi stadijoje, ypač sritys, atsakingos už vykdomąsias funkcijas, tokias kaip dėmesio valdymas ir emocijų reguliavimas. Streso metu jų dėmesys dažnai yra nukreiptas į stresą sukėlusį veiksnį ar situaciją, todėl mažiau pastebimi kūno pojūčiai.
3) neišlavinti savistabos bei samoningumo įgūdžiai – daugelis paauglių dar nėra įgūdę atpažinti ir interpretuoti savo kūno signalus, susijusius su stresu ar tiesiog suprasti, kad mūsų fiziniai pojūčiai gali būti susiją su patiriamais jausmais.
Paaugliai dažnai emocijas išgyvena intensyviau nei suaugusieji, kadangi paauglių smegenų sritys vis dar vystosi ir vystosi nevienodai. Labai stiprios yra jausminės smegenų dalys, paauglystėje jos vystosi greičiau, o smegenų dalis, atsakinga už impulsų kontrolę,– palyginus su jausmine – vystosi kur kas lėčiau.
Paauglystėje vyksta reikšmingi hormonų pokyčiai – hormonų sistema nėra stabili, tad paaugliai gali patirti stipreses emocijas ir fizines reakcijas į stresą, patirti vadinamas hormonų audras ir stokoti kompetencijų tvarkytis su gyvenime kylančiais iššūkiais.
– Dėl ko paaugliai dažniausiai jaučia stresą?
– Paaugliai dažniausiai išgyvena stresą dėl įvairių priežasčių, susijusių su tarpasmeniniais santykiais, jų gyvenimo pokyčiais, asmenybės formavimu, socialiniu spaudimu, akademiniais iššūkiais ir pan. Atstūmimas, išsiskyrimas su mylimais žmonėmis – dažnai tai yra pačios skaudžiausios paaugliams temos.
– Kaip jie galėtų jį valdyti? Kokios priemonės padeda?
– Siekiant išlaikyti gerą emocinę ir fizinę sveikatą, paaugliams yra svarbu mokytis sveikų streso įveikos įgūdžių. Todėl stiprinant šį įgūdį yra labai svarbu:
- fizinis aktyvumas;
- subalansuota mityba;
- pakankamas miegas (paaugliai turėtų stengtis miegoti bent 8–10 val. per naktį, kad jų kūnas ir protas galėtų tinkamai pailsėti);
- sąmoningumo praktikos, lavinančios gebėjimą būti „čia ir dabar“;
- kūrybinė veikla;
- pokalbiai su tėvais, draugais, kitais artimais žmonėmis, stiprinančiais ar galinčiais padėti paaugliams išreikšti savo jausmus ir gauti patarimų ar paramą;
- ribų nusistatymas ir jų brėžimas situacijose, kai jaučiamas per didelis spaudimas taip pat gali padėti sumažinti stresą ir apsisaugoti nuo pervargimo;
- lankstumo ugdymas, kai įvyksta pokyčiai ir tenka spręsti iškilusius sunkumus ir daugelis kitų būdų.
Jei stresas tampa per didelis ar paauglys jaučia, jog patiriama įtampa trukdo jo kasdieniam gyvenimui, gali būti naudinga kreiptis į psichologą mokykloje tam, kad šis pamokytų efektyvių streso valdymo būdų.
– Kas juos turėtų viso to išmokyti?
– Kartais net nesusivokiame, kad savo gyvenimuose, nesvarbu kokiame amžiaus tarpsnyje gyventume, mes modeliuojame savo tėvų, autoritetų elgesio modelius. Todėl manau, jog tėvai turėtų būti geras pavyzdys savo vaikams, kaip sveikai reaguoti į stresą keliančias situacijas bei kaip tvarkytis su savo stresu ar kitų patiriamomis emocijomis, kurios neretai mums taip pat iššaukia stresą.
Mokytojai ir mokyklos personalas, psichologas taip pat turėtų prisidėti praktiniais metodais, žiniomis mokydami paauglius streso valdymo įgūdžių. Džiaugiuosi, kad mokyklose viena iš pradinio ir pagrindinio ugdymo dalių, skirtų bendrosiose programose numatytų kompetencijų auginti yra vykdoma gyvenimo įgūdžių programa – socialinis ir emocinis ugdymas yra viena iš daugelio mokiniams dėstomų temų šios programos metu.
– Ką daryti, jei paaugliams stresą kelia grįžimas į mokyklą? Kaip spręsti?
– Grįžimas į mokyklą gali būti reikšmingas streso šaltinis paaugliams, ypač po ilgesnių atostogų ar sudėtingo laikotarpio. Pateiksiu keletą patarimų, kaip padėti paaugliams sumažinti stresą grįžtant į mokyklą:
1. Palaipsnis grįžimas prie rutinos
Ankstyvas pasiruošimas. Pradėkite ruoštis grįžimui į mokyklą kelias savaites prieš prasidedant mokslo metams. Tai gali apimti laipsnišką grįžimą prie įprastos miego ir pabudimo tvarkos, pasirengimą mokyklai – knygų ir reikmenų pirkimą.
Rutinos atkūrimas: Streso gali sumažėti, jei paauglys grįžta prie stabilios dienotvarkės, įskaitant laiko planavimą mokymuisi, poilsiui ir laisvalaikiui.
2. Atviras bendravimas
Kalbėjimas apie jausmus. Paskatinkite paauglį kalbėti apie tai, kas kelia nerimą grįžtant į mokyklą. Supratimas, kad jausmai yra normalūs ir pasidalinimas jais gali palengvinti emocinį krūvį.
Praktiniai patarimai: Pasidalinkite savo ar kitų patirtimi, kaip įveikti mokyklos stresą. Galbūt padės aptarti būdus, kaip susidoroti su specifiniais iššūkiais, pvz., naujų draugų radimu ar mokymosi sunkumais.
3. Realistiškų tikslų nustatymas
Palaipsniškas adaptavimas. Svarbu nustatyti realius tikslus pirmosioms savaitėms po grįžimo į mokyklą. Tai gali apimti mažų žingsnių tikslus, pvz., kasdien lankyti pamokas, susipažinti su nauja mokykla ar atnaujinti senas draugystes.
4. Streso valdymo technikų mokymasis
Kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai: Mokykite paauglį paprastų kvėpavimo pratimų ar meditacijos technikų, kurios gali padėti nusiraminti, kai jaučiama įtampa.
Dienoraščio rašymas: Paskatinkite paauglį rašyti apie savo jausmus ir mintis dienoraštyje. Tai gali padėti geriau suprasti, kas kelia stresą, ir rasti būdų, kaip su juo susidoroti.
5. Socialinės paramos stiprinimas
Draugų palaikymas: Draugai yra svarbūs emocinio palaikymo šaltiniai. Paskatinkite paauglį atnaujinti santykius su draugais prieš grįžtant į mokyklą arba dalyvauti socialinėje veikloje, kad užmegztų naujas draugystes.
Mokyklos darbuotojų pagalba: Jeigu stresas yra susijęs su akademiniais ar socialiniais sunkumais, gali būti naudinga kreiptis į mokyklos psichologus ar mokytojus, kurie gali suteikti papildomą pagalbą.
6. Pozityvus mąstymas ir požiūris
Akcentavimas teigiamų aspektų: Pabandykite su paaugliu aptarti pozityvius dalykus, kurių galima tikėtis mokykloje, pvz., mėgstamus dalykus, įdomias pamokas ar laukiamus renginius.
Padėti rasti prasmę: Kartais stresas kyla iš to, kad mokykla atrodo beprasmiška. Padėkite paaugliui matyti mokyklos vertę – tai galimybė įgyti žinių, įgūdžių, susirasti draugų ir pasiruošti ateičiai.
– Kaip pastebėti tėvams simptomus, kad streso lygis yra aukštas ir jau reikėtų įsikišti, nes vaikas pats nesusitvarko?
– Jeigu pastebime vieną ar kelis iš toliau minimų simptomų:
- elgesio pokyčius (motyvacijos stoka anksčiu megstama veikla; pasireiškia paauglio agresyvumas ar diglumas bendravime su šeimos nariais, konfliktai ar nuotaikų kaita; izoliacija);
- akademinius sunkumus (staigus pažymių kritimas, mokyklos vengimas);
- fiziniai simptomai (nuolatinis nuovargis, galvos ar pilvo skausmai, miego sutrikimai);
- emociniai simptomai (depresijai būdingi požymiai, nerimas, saigrauža);
- mitybos pokyčiai (persivalgymas ar apetito stoka, svorio pokyčiai);
- pasikartojančios emocinės iškrovos
reikėtų kuo skubiau imtis veiksmų – galite pradėti nuo atviro pokalbio su paaugliu, išreikšti susirūpinimą dėl jo gerovės, skatinti paauglį dalintis savo išgyvenimais, patyrimais, nespausti šiam atsisakius ir priimti jo norą, priminti, kad visuomet lauksite jo, kai jausis pasiruošęs kalbėti. Jei problemos gilėja arba tęsiasi, geriausia kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą ar kitą sveikatos priežiūros specialistą.
Laiku įsikišus, galima užkirsti kelią rimtesnėms emocinėms ir fizinėms problemoms.
