Tyrimas užtruko
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Visuomenės sveikatos katedros jaunesnioji asistentė Justina Račaitė birželį įgijo visuomenės sveikatos mokslo krypties daktaro laipsnį, pristačiusi ir apsigynusi disertaciją „Tėvų emigracijos įtaka Lietuvoje likusių jų vaikų sveikatai“.
Šia tema dr. J. Račaitė susidomėjo dar magistrantūroje.
„Teko laimė dalyvauti Vokietijoje esančio Emden/Leer universiteto profesorės Dr. Juttos Lindert ir Medicinos fakulteto docentės dr. Marijos Jakubauskienės vedamuose seminaruose. Juose analizavome visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnius ir mūsų grupė apsiėmė parengti pristatymą būtent tėvų emigracijos ir paliktų vaikų psichikos sveikatai aptarti, daug diskutavome apie tėvų emigraciją, kaip rizikos veiksnį ir kad sritis mažai tyrinėta Lietuvoje. Nuo to laiko ši tema man liko artima ir įdomi“, – prisimena mokslininkė.
Disertaciją ji rašė beveik aštuonerius metus – daug laiko pareikalavo sisteminės mokslinės literatūros analizė siekiant detaliau išsiaiškinti, kas jau yra žinoma apie emigrantų vaikų patiriamus sunkumus ir sveikatos problemas.
„Kitas dalykas – šio tyrimo grupė labai jautri, tai yra vaikai, todėl tikrai ilgai užtruko reikalingų leidimų tyrimo vykdymui gavimas. Kaip ir daugeliui tyrimų, taip ir šiam daug įtakos turėjo ir COVID-19 pandemija. Duomenų rinkimas buvo numatytas mokyklose, bet prasidėjus pandemijai vyko nuotolinis mokymas. Doktorantūros studijų metu taip pat susilaukiau dukros, todėl derinau motinystę ir studijas“, – pasakoja dr. J. Račaitė.
Duomenų nedaug
Jos tyrimo tikslinė grupė buvo vaikai, kurie lieka Lietuvoje vieni, su vienu iš tėvų, su seneliais ar globėjais, kol jų tėvai yra emigravę į kitą šalį darbo, mokymosi ar kitais tikslais.
Pasak tyrėjos, Lietuva yra šalis, kuri patyrė net keletą emigracijos krizių. Ypač ryškus emigracijos pikas buvo 2010 metais, kai emigraciją deklaravo daugiau nei 80 tūkst. asmenų. 2021 m. Eurostato duomenimis Lietuva užėmė 19 vietą pagal emigravusių žmonių skaičių. O juk dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus asmenys, neretai turintys vaikų.
„Deja, bet iki šiol Lietuvoje mes neturime aiškios statistikos apie tai, kam, kur ir kokio amžiaus vaikai yra paliekami Lietuvoje. Iš kitų tyrimų pastebima, kad paliekami yra labai įvairaus amžiaus vaikai, nuo pat kūdikystės iki paauglių. Vaikai dažniausiai lieka su vienu iš tėvų, su seneliais, su vyresniais broliais ar sesėmis, kartais su tetomis, rečiau, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai jie lieka vieni ir netgi rūpinasi savo jaunesniais broliais ar seserimis“, – negailestingais duomenimis dalijasi tyrėja.
Ši problema, pasak dr. J. Račaitės, aktuali daugeliui pasaulio šalių. Naujausi tyrimai rodo, kad emigracijos paveiktų namų ūkių tokiose šalyse kaip pvz.: Vengrija ar Kroatija yra apie 12 proc., Rumunijoje – apie 28 proc., o Sakartvele – net 39 proc. Tai yra išties nemaži skaičiai. Įdomu tai, kad net 82 proc. mokslo duomenų yra iš Kinijos, kur vyrauja vidaus migracija iš kaimiškų regionų į didžiuosius miestus, o Lietuvoje ši tema tyrinėta visai nedaug, ypač sveikatos mokslų kontekste.
Vaikų ir tėvų atsakymai skiriasi
Dr. J. Račaitė apklausė 12–17 metų vaikus ir jų tėvus ar globėjus. Į galutinę analizę buvo įtraukti 760 tėvų / globėjų užpildyti klausimynai apie vaiką ir 728 pačių vaikų užpildyti klausimynai. Juose buvo aiškinamasi apie vaikų turimas ligas ar negalias, somatinius nusiskundimus, sveikatos problemas be aiškios medicininės priežasties, taip pat patiriamus elgesio ir emocijų sunkumus.
„Tyrimo metu lyginome emigrantų vaikų ir vaikų, kurių tėvai nebuvo emigravę, atsakymus į klausimus. Rezultatai parodė, kad patys emigrantų vaikai bendrai savo sveikatos būklę vertino prasčiau, dažniau teigė turintys ligų ar negalių, taip pat turėjo ir daugiau somatinių nusiskundimų, didesnė jų dalis turėjo depresijos, nerimo, užsisklendimo simptomų, patyrė socialines, bendravimo su bendraamžiais problemas, mąstymo ir dėmesio sutelkimo problemas, taip pat buvo labiau linkę į taisyklių laužymą, agresyvų elgesį.
Įdomu tai, kad analizuojant šių vaikų tėvų ar globėjų užpildytus klausimus, šie skirtumai nebuvo tokie ryškus ir reikšmingi. Palyginome ir emigrantų vaikų ir jų tėvų ar globėjų atsakymus. Rezultatai buvo dar įdomesni.
Atsakymai apie fizinę sveikatą pačių vaikų ir jų tėvų ar globėjų buvo labai panašūs, o elgesio ir emocijų sunkumų skalių įverčiai buvo ženkliai ir reikšmingai aukštesni pačių emigrantų vaikų teigimu, nei jų tėvų / ar globėjų teigimu. Čia reikia paminėti, kad aukštesni skalės įverčiai rodo didesnį problemos pasireiškimą.
Interpretuodami tokius rezultatus, svarstėme, kad skirtis būtent psichikos sveikatos vertinime galėjo rastis dėl kelių priežasčių: Lietuvoje, deja, bet vis dar gaji psichikos sveikatos stigma, tėvai ar globėjai vis dar sunkiai atpažįsta vaikams kylančius su psichikos sveikata susijusius iššūkius, neatmetame ir to, kad tėvai ar globėjai galėjo vengti vaiko patiriamus sunkumus minėti tyrimo klausimynuose“, – įvardijo atradimus daktarė.
Tyrimas parodė, kad skiriasi atsakymai ir tarp berniukų bei mergaičių – pastarosios yra labiau pažeidžiamos, dažniau turi psichikos sveikatos iššūkių, o tėvams emigravus įgyja daugiau atsakomybių namuose, neretai rūpinasi ir jaunesniais broliais ar seserimis.
Istorija linkusi kartotis
„Nagrinėjant mokslo literatūrą atmintyje įstrigo „The Lancet“ mokslinio žurnalo redaktoriaus straipsnis, kuriame teigiama, kad emigrantų vaikų patiriami sunkumai dėl atsiskyrimo nuo tėvų visiškai gali būti išspręsti tik padedant tėvams likti gimtojoje šalyje kartu su vaikais arba sudarant galimybes vaikui išvykti kartu su tėvais. Deja, suprantama, kad situacijų yra labai įvairių, ir kartais tėvai neturi kito pasirinkimo.
Mūsų tyrimas atskleidė, kad vaikų elgesio ir emocijų sunkumai mažiau pasireiškia, kai vaikas turi hobių, laisvalaikio užsiėmimų, užsiima sportu, o tai pat kai turi darbų ar pareigų namuose.
Tėvams emigruojant svarbu, kad jie supažindintų vaiką su situacija, o vaikai turėtų globojantį asmenį, kuriuo galėtų pasitikėti, palaikančius draugus, gerą emocinę aplinką mokykloje, taip pat gali padėti ir nuolatinis ryšio palaikymas, bendravimas nuotoliniu būdu“, – vardija dr. J. Račaitė.
Jei problemą pavyktų spręsti sistemiškai, reikėtų pasistengti, kad šalies gyventojas neišvyktų arba emigruoti galėtų su vaikais, kurie naujoje šalyje gautų visapusišką pagalbą.
Niekas nežino, ar paliktų vaikų patiriami sveikatos pokyčiai turės ilgalaikes pasekmes. Į tai, pasak mokslininkės, galėtų atsakyti tik tęstiniai ilgalaikiai tyrimai. Žinoma, dabar daugelis į emigraciją nežiūri kaip į rimtą iššūkį, nes paskutiniais metais išvykstančių skaičius mažėja, o grįžtančių vis daugiau.
„Pasaulis nuolat kinta, o istorija linkusi kartotis, tad nesame tikri, kad neateis diena, kai emigracijos mastai ir dėl jos šalyje paliktų vaikų skaičiai vėl padidės. Kuo daugiau žinosime apie problemą, jos priežastis, tuo lengviau bus surasti tinkamas ir efektyvias prevencijos priemones“, – įžvelgia tendenciją dr. J. Račaitė.
Kol kas visuomenės sveikatos mokslų krypties daktarė nežino, ar tęs pradėtus tyrimus, o už prisidėjimą rengiant disertaciją ji dėkinga savo darbo vadovei prof. dr. Genei Šurkienei. Daug padėjo mokslinė konsultantė prof. dr. Sigita Lesinskienė. Viso tyrimo metu itin glaudžiai bendradarbiavo su kolegomis iš Heidelbergo universiteto prof. dr. Volker Winkler ir dr. Khatia Antia.
„Didžiulė pagalba buvo mokyklų įsitraukimas į tyrimą ir taip pat tėvų / globėjų ir pačių vaikų skirtas laikas klausimynų pildymui, už tai esu labai dėkinga“, – džiaugiasi pavykusiu tyrimu dr. J. Račaitė.
