Nuo sofos galima pakelti ir nemėgstančius sporto vaikus
„Jei nepasirūpinsite, kad būtų kitaip, prieš darbą palikę vaiką prie kompiuterio, grįžę greičiausiai ten pat jį ir rasite“, – pirmiausia konstatuoja funkcinio sporto treneris, klubo „Triple B“ vadovas Ž. Barakauskas.
Jis tiki, kad šių dienų realybėje, kai vaikai retai bekviečia vieni kitus padūkti „į kiemą“, tėvai ir patys supranta – gerų sporto įpročių pradžiamokslis yra jų rankose: „Aktyvios rutinos, taisyklių vaikams sukūrimas ir įsitraukimas į jas su šeima – geriausia įžanga tolesniems žingsniams link sporto. Iš savo patirties žinau, kad kuo tuos įpročius įdiegsi anksčiau ir natūraliau, tuo bus paprasčiau. Juk ir mūsų veikloms didelės įtakos turėjo tėvų elgesys ir pasirinkimai. Viskas prasideda nuo šeimos kasdienių įpročių – ar jie kasdien visur važiuoja automobiliu, ar vaikšto, ar keliauja į kalnus kopinėti bei slidinėti. Kuo skandinaviškesnis bus požiūris į judėjimą, tuo sveikatai bus geriau.“
Geriausias pavyzdys, kad vaikai visą vasaros dieną gali puikiausiai praleisti judėdami lauke, anot Ž. Barakausko, yra tokie sporto aikštynai kaip Vilniuje prie Baltojo tilto, kur vaikai ir paaugliai zuja tarp krepšinio ir tinklinio aikštelių, laksto su riedlentėm ir paspirtukais.
„Nevežiokite jų į būrelius ar sportus automobiliais – mūsų net didmiesčiai tokie nedideli, kad vaikai visur gali nuvažiuoti dviračiu ar viešuoju transportu patys. Ir tai bus pirmas, labai elementarus jų pastūmėjimas judėti“, – pataria treneris.
Aštuntus metus dirbdamas su vaikais ir paaugliais, jis įsitikinęs: jei sugebi su vaikais sukurti ne kontroliuojantį, o lygiavertį santykį, jei neatgrasai jų per dideliu griežtumu, nuo sofos gali pakelti ir labiausiai nemėgstančius sporto vaikus.
Mokytojams būtina atsižvelgti į vaikų pomėgius
Jau devintus metus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos kūno kultūros mokytoja dirbanti V. Taralienė patirtį pastaraisiais metais kaupia mokydama 5–12 klasių merginas. Ir neslepia – nuo šeštos ar septintos klasės dalį merginų jau sunkiau sudominti sporto užsiėmimais. Nors yra lankančių sporto mokyklas ir sporto klubus, nemažai ir šokėjų, yra ir tų, kurias sportuoti motyvuoja tik pažymiai. Tad planuojant tris kassavaitines pamokas, mokytojams tenka demonstruoti ne tik išradingumą siūlant fizines veiklas, bet ir lankstumą prisitaikant prie moksleivių lūkesčių.
„Iš savo patirties galiu ir tėvams, ir kitiems mokytojams pasakyti: renkantis veiklas tinka ir sveikintina viskas, kas skatina paaugles judėti ir sportuoti. Jei merginos nebenori žaisti krepšinio, bet nori sportuoti pagal pačių „Youtube“ susirastus mankštų video – jų yra įvairaus sudėtingumo ir intensyvumo, – puiku. Ir aš mielai mankštinuosi su mokinėmis kartu, – pasakoja V. Taralienė. – Jei merginos renkasi bėgimą, nematau problemos, jei jos tai darys su muzika ausinukuose. Jei šiandien nesinori bėgioti, galime vaikščioti – greitas vaikščiojimas yra irgi naudingas judėjimo būdas. Taip pat puiku praktikuoti jogą ar pilatesą.“
Sportuojantys už gimnazijos sienų gali būti atleisti nuo kūno kultūros pamokų, jei jų savaitinis krūvis nėra mažesnis nei trys privalomos savaitinės pamokos mokykloje.
Buvusi sportininkė, žaidusi ir žolės riedulio, ir moterų futbolo komandose, pripažįsta – klubinis sportavimas yra kur kas labiau disciplinuotas, nei mokyklų, su sporto būrelius lankančiais motyvuotais vaikais ir suaugusiais treneriams dirbti lengviau. Bet darbas su moksleiviais išties verčia būti lanksčiais ir kūrybingais.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja pripažįsta – ugdymo programose žydams visais laikais prioritetas buvo mokslas, bet sporto užsiėmimai taip pat buvo laikomi svarbiais ir vertingais. Lietuvoje nuo 1920 m. veikė žydų sporto klubas „Makabi“, kuris savo veiklą tęsia ir dabar, o gimnazijos moksleiviai dalyvauja ir pasaulinėse „Makabi“ sporto varžybose.
„Esu tikra, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose irgi prisideda prie galutinio pozityvaus rezultato – jaunimo įsitraukimo į sveikatinimosi, fizines veiklas, – sako V. Taralienė. – Ir todėl man atrodo teisinga, kad pažymius mano mokinės gauna ir už dalyvavimą miesto judėjimą skatinančiuose renginiuose. Dabar tiek daug ėjimo ar bėgimo varžybų, dalinuosi informacija apie jas, o gavusi nuotraukų, įrodančių, kad jose dalyvavo, vertinu gerais pažymiais.“
Nuotraukų moksleivės savo mokytojai kartais atsiunčia ir iš sporto klubo – taip pat atsiskaitydamos pažymiui. „Akivaizdu, kad ne tik berniukams paauglystėje rūpi gerai atrodyti“, – komentuoja Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja.
Vaikystėje įgyti įgūdžiai praverčia ir suaugus
Funkcinio sporto treneris Ž. Barakauskas primena – vaikystėje ir paauglystėje suformuoti sporto įpročiai ir įgūdžiai išliks naudingi net tuo atveju, jei prasidėjus suaugusiojo gyvenimui jaunuolis nuo sporto atitrūks.
„Aktyviai sportavus jauname amžiuje, lengviau sugrįžti į sportą vėliau, kai jau atsiranda tikrasis sąmoningumas ir susiformuoja nuolatinio judėjimo poreikis, – sako treneris. – Sportavęs žmogus lengviau adaptuosis psichologiškai, lengviau toleruos fizinį stresą – jo negąsdins raumenų skausmas ir galimos mikro traumos, jis ramiau prisitaikys prie tam tikros sporto rutinos.“
Vaikystėje ir paauglystėje sportavę žmonės geriau jausis ir dėl to, kad jau turi taisyklingo judėjimo įgūdžių. „Trenerio ar draugų pastabos dėl netaisyklingai atliekamų pratimų kerta ir paauglių, ir suaugusiųjų savivertei. Tas matyti, kai į funkcinių treniruočių salę ateina, tarkim, krepšinį seniai žaidžiantys, bet niekada svorių nekilnoję paaugliai. Todėl labai sveika mums būtų perimti skandinavų metodą, kurie vaikus į atletinio ugdymo veiklas įtraukia jau nuo 12–14 metų“, – pastebi treneris.
Tėvai apie savo misiją nukreipiant vaikus į fizines veiklas turėtų galvoti nuo pat pirmųjų jų savarankiško judėjimo dienų.
„Kartais išsigąstame pirmųjų mikro traumų, kurios gali nutikti, kai vienerių vaikas bando savo kūno galimybes bėgiodamas ar šokinėdamas. Tada imame juos varžyti ir saugoti. Ir dėl to gaila, nes tyrimai rodo, kad ta aktyvi pradžia labai naudinga besiformuojantiems vaikų sąnariams, sausgyslėms ir kaulams“, – sako Ž. Barakauskas.
Atėjus antrajam etapui, kai tėvai renka vaikams sportus, kurie atrodo tinkantys jų pomėgiams ar gebėjimams, dažniausiai išbandomos trys klasikinės sporto šakos – šokiai, karatė ar gimnastika. Dar pora metų vėliau pasirinkimuose atsiranda ir krepšinis bei futbolas, kur vaikai treniruotis kviečiami šiek tiek vėliau.
„Visos šios sporto šakos geros tuo, kad visapusiškai naudingos kūno tobulėjimui. O komandinis, grupinis sportas dar ir tuo, kad atveria labai svarbu periferinį matymą“, – sako Ž. Barakauskas.
Kada jau leisti „augintis raumenų“?
Trečias etapas tėvams gali atrodyti kebliausias – kai ankstyvojoje paauglystėje, būdami maždaug 10–12 metų, berniukai ir mergaitės jau po truputį pradeda atsiriboti nuo aplinkinių nuomonės ir renkasi fizines veiklas patys. Ilgą darbo su vaikais patirtį turintis treneris rekomenduoja savo vaikų nuo naujų veiklų nestabdyti, bet kiek įmanoma sužiūrėti, kad jos būtų saugios.
„Jei 14-mečiui ar vos vyresniam paaugliui jau labai rūpi ištrūkti į sporto klubą, kad užsiaugintų raumenų, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jis turėtų trenerį ir sportuotų prižiūrimas, turėtų jam sudarytą treniruočių programą. Verta pažiūrėti ir trenerių ar klubo instagramą ar kitą viešąją informaciją – į ką tas klubas bei treneriai orientuotas, kokia jų sporto filosofija“, – pataria Ž. Barakauskas.
Vis dėlto iš esmės treniruočių su svoriais treneris siūlo nebijoti: „Vienas amerikiečių tyrimas parodė, kad dauguma traumų svarmenų salėje susijusios su tuo, kad buvo nesaugiai naudojamas sporto inventorius. Ir tada pažeidžiamas ne stuburas, keliai ar kiti sąnariai, o plaštakos ir pėdos“.
