R. Lazdin knyga „Netvarkos nykštukas. Tvarkingų ir laimingų namų knyga“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, skirta ir tėvams, kurie norėtų užauginti tvarkingus vaikus, ir vaikams, – Netvarkos nykštukas juos įtraukia drauge atlikti nuotaikingas, spalvotas užduotis.
Trijų knygų autorė, lektorė ir dviejų vaikų mama R. Lazdin teigia, kad vaikams tvarka yra tokia pat svarbi kaip ir kūrybinė netvarka. Ji įsitikinusi, kad tėvai, perpratę vaiko daiktų ir gyvenimo organizavimo principus, gali iš esmės pakeisti vaiko elgesį ir savo pačių gyvenimą.
Su knygos autore R. Lazdin kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Nuo kokio amžiaus vaikas yra pajėgus susitvarkyti aplinką, kurioje žaidė? Kaip tėvai turėtų formuoti pirmuosius tvarkos įgūdžius?
– Jei mažylis pajėgia suimti daiktą ir padėti jį ten, kur nori, – jis jau pajėgus tvarkytis. Kai išmoksta vaikščioti ir nešti vienu metu – jo galimybės dar padidėja. Tvarkos mokymas prasideda nuo pavyzdžio, juk vaikas yra mėgdžiojimo čempionas. Pirmas ir labai svarbus įgūdis – grąžinti daiktą ten, iš kur jį paėmei. Grąžinti į daiktą į namučius. Tik reikia tiksliai žinoti, kur gi yra to daikto vieta, o šią tvarkos tvarką nustato būtent tėvai.
– Apskritai, kas yra tvarka? Greičiausiai mes ją kiekvienas skirtingai įsivaizduojame…
– Galbūt, net skalę reikėtų įvesti, tiesa (šypsosi)? Sakyčiau, kraštutinis tvarkos pavidalas, kai tam tikras daiktas namuose turi tik vieną vienintelę vietą. Ar tai įmanoma? Ar tikrai reikalinga? Kiekvienas turime savo atsakymą. Darželyje tvarkos revoliuciją pradėjome prieš 4 metus ir dabar vaikai džiaugiasi žinodami, kurioje lentynoje ir kurioje tiksliai jos vietoje yra padėti tam tikri daiktai. Tačiau namuose man tokio tvarkos pavidalo pasiekti nepavyksta. Ir nesiekiu. Tačiau mūsų namuose vyrauja tvarkinga nuotaika.
Maža būtybė namuose išvis yra itin daiktiškas sutvėrimas. Net jei tuos daiktus nuolat tvarkai, pirmuosius septynerius metus jų labai daug.
– Užsiminėte, kad jūsų namuose vyrauja tvarkinga nuotaika. Ar visada taip ir buvo?
– Su ritmu ir tvarka draugauja abu mano vaikai. Maža to, kai mano dukrytei buvo dveji, pradėjau išsamiai studijuoti vaikiškos tvarkos aspektus. Labai įdomu! Dabar, kai jai netrukus bus šešeri, kartu ieškome įkvėpimo, drauge žiūrėdamos ištraukas iš Marie Kondo laidų arba „The Home Edit“ serijų. Lūnos pomėgiai – dailė ir smulkūs daikčiukai. O juk gausybė piešimo priemonių ir blizgučių yra bene sunkiausiai organizuojama daiktų kategorija. Tikras profesinis iššūkis man (šypsosi).
– Ar vaiko emocinė būklė priklauso nuo to, kaip išdėlioti daiktai aplinkui?
– Vaiko emocinė būsena nuolat kinta. Kodėl? Ogi todėl, kad vaiko smegenys vystosi kosminiu greičiu, kalbos jis visiškai dar nesupranta, laiko nesupranta, nesieja priežasties su pasekme, taigi, daiktų tvarka, jų grįžimas į vietas yra tai, kas jį ramina. Per atostogas vaikų jautrumas padidėja dar labiau, prie visų jo iššūkių prisideda dar ir nauji daiktai, nauji kvapai, naujo skonio maistas.
Jei vaiką norime kuo labiau harmonizuoti – jo daiktuose ir įvykiuose stiprinkime nuoseklumą ir pasikartojimus. Jautresniais laikotarpiais, tokiais kaip, pavyzdžiui, brolio ar sesers gimimas, kraustymasis ar panašiai – taip pat. Pavyzdžiui, kai tėvai skiriasi abu stengiasi kuo daugiau vaiką linksminti. O juk tuo metu efektyviau būtų stiprinti nuoseklumą – kuo daugiau pakartojimų, ramybės, namų, o ne triukšmingų pramogų.
– Kodėl kai kurie vaikai, dvejų tvarkingai pasidėdavę batukus į vietą, dešimties išmėto savo daiktus ne tik po savo kambarį, bet ir po visus namus?
– 1,5 ir 5 metų vaikų jautrumas tvarkai ypač didelis. Smagu, kad tuo pat metu formuojasi ir svarbiausi vaiko gyvenimo įgūdžiai. Jei tvarkos tvarka šiame amžiuje buvo akcentuojama, tuomet ir dešimtmečiui ji bus malonesnė. Galbūt bus metų, kai vaikas mažiau tvarkysis, tačiau tvarka jau bus tapusi sudėtine vaiko asmenybės dalimi.
– Knygoje kartu su Netvarkos nykštuku vaikams yra parengtos užduotėlės. Kokį vaidmenį personažai atlieka ugdant tvarkingus vaikus?
– Vaiko ugdyme „oskarus“ visada pelno tėvai. Jei šie tvarkingi – vaikas taip pat bus tvarkingesnis. Jei skuba padėti – ir vaikas skubės pagalbon, o jei nuolat reikalauja, kad vaikas tvarkytųsi, o patys atsisako padėti, tai kokį pavyzdį matys vaikas? Vaikas kopijuos atsisakymą ir tiek.
Tačiau įvairiausių personažų vaidmenys, nors ir antraeiliai, gali būti stiprūs ir svarbūs. Prajuokinti, padėti. Tik jau prašau jais negąsdinti, tai – atgyvenusi taktika. Mūsų namuose Netvarkos nykštukas apsilanko ir padovanoja tvarką. Kartais palieka laiškelius. Sykį labai jau apsileidusią dukrą, kuri net man neleido sutvarkyti jos kūrybinės lentynos, perspėjau, kad Netvarkos nykštukas ateis po dviejų naktelių ir tikrins, ar ši vieta sutvarkyta, o jei nebus – jam teks išgelbėti daiktus ir iškraustyti į kitus namus, nes čia jiems nesmagu gyventi. Ji galvojo ir išvakarėse galiausiai susitvarkė, be abejo, su mano pagalba. Kodėl suveikė? Suveikė, nes Lūnai jau buvo 5,5 metų, o šiame amžiuje vaikas gali mąstyti kompleksiškiau, sekti dienas, vertinti. Trimečiui šios kalbos neturėtų jokio poveikio ir net kenktų.
– Savo knygoje kalbate apie netvarkingą laisvąjį žaidimą? Kas tai?
– Kaip ir genijai, vaikai yra ypač kūrybiški, be to, dar turi stiprią vaizduotę. Pagaliai sveikam vaikui gali tapti ir kardu, ir fleita, o smėlis – skaniausiais ledais. Vaizduotė nubunda, kai vaikui yra maždaug 1,5 metų, o laisvas, kūrybinis žaidimas apogėjų pasiekia tada, kai sukanka penkeri. Tuo metu jo žaidimas mums, suaugusiesiems, gali atrodyti labai netvarkingas.
Bet vaikui kalnas daiktų, sukrautų į statinį, galbūt, yra karalystė. Tad būkite atsargūs ir, užuot klausę: „Kas čia per netvarka?“, klauskite: „Kas tai?“ Ir labai kviečiu žaidimo nepertraukti, vaikams netrukdyti – nei pagyrimais, nei pagalbos siūlymais (šypsosi). Žaidimo apogėjuje vaikas galimai net prašys statinį palikti kitai dienai. Būtų svarbu tai padaryti, jei tik pajėgsite su tokiais interjero papildiniais išlikti ramūs.
– Ar tikrai – tvarkingi namai yra laimingi namai?
– Tvarkinguose namuose laimė, tikiu, yra didesnė. Tik į tvarkos palaikymą, manau, sveika žiūrėti subalansuotai, be įtampos. Juk tvarkingumas yra tarsi vešlus augalas – kad būtų dailus, jį nuolat reikia genėti.
– Patarkite, kaip susitarti su vaiku, kad po žaidimų susitvarkytų žaislus ir kambarį.
– Ar vaikas pajėgus pažaidęs susitvarkyti pats? Taip! Tik tam reikia išpildyti tris sąlygas.
1. Erdvė gerai organizuota. Daiktai turi savo vietas, jos nekintamos. Taigi, pradedant tvarkytis yra aišku, kas yra toji tvarka. Sakau: „Padėkime daiktams grįžti į savo namučius.“
2. Netvarkos dydis yra proporcingas vaiko jėgoms ir amžiui. Pavyzdžiui, jei namie žaidė penki vaikai, turbūt sunku tikėtis, kad susitvarkys vienas. Arba, jei dėžė sunki, – vaikas nenuneš jos į vietą. Jei krūva suverstų žaislų yra milžiniška – ją nenoriai įveikia net ir suaugęs.
3. Vaikas turi jėgų tvarkytis. Kai kuriais atvejais vaikas jau yra pervargęs, tad išmintingiau pasakyti: „Ar leisi man malonumą sutvarkyti tavo kambarį?“
O štai pažadus būtų naudinga aptarti atskirai. Vaikui sudėtinga tesėti pažadus! Arba jis jų tiesiog neprisimena, arba jo, genijaus, interesas nukrypęs kitur. Pažadą mes neabejotinai išgausime, juk vaikai greitai perpranta, kad žodis „pažadu“ neretai yra slaptažodis gauti tai, ko nori. Bet ar jis gali tesėti jį? Labai labai retai. Iki penkerių pagal smegenų vystymosi specifiką tai sunkiai įmanoma, o nuo penkerių pasiekiama labai epizodiškai.
Neverskime vaiko pažadėti to, ko jis negali įgyvendinti. Ir jis ramiau augs, ir mums kortizolio mažiau gaminsis.
