Kaip išsirinkti stovyklą ir paruošti jai vaiką?
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Egidija Žukauskienė, nugirdusi pasakojimus, kaip mokinukai keliauja iš vienos stovyklos į kitą, vis pasvarsto, kiek vasaros lieka tokiam svarbiam jų laikui su šeima. Nors pati kasmet su keliomis kolegėmis, pradinių klasių mokytojomis, vos pasibaigus mokslo metams surengia vieną stovyklos pamainą, galvoja, kad šis vasaros elementas vaikams neturėtų būti savaime suprantamas.
Stovyklas E. Žukauskienė siūlo vertinti kaip pramogą ar net apdovanojimą vaikui ir ragina apsiriboti išsiunčiant jį į vieną ar dvi, kartu prisimenant ir tai, kad jam reikalingas ir laikas su tėvais. O svarbiausia – nesirinkti stovyklos „užsimerkus“, tik pagal patrauklią kainą ar vietą.
„Visada sakau tėvams, kad stovyklą turėtų rinktis pats vaikas, bet tėvai turi būti atidūs jo pagalbininkai“, – sako pradinių klasių mokytoja dirbanti direktoriaus pavaduotoja.
Bene pats saugiausias variantas, pripažįsta ji, leisti vaikus į stovyklas, kurias pasiūlo jų lankomų būrelių vadovai, jau pažįstami mokytojai ar stovyklos rengiamos jų vaikų mokyklose. Taip vaikai patenka į jau iš dalies pažįstamą terpę, ramiau būna ir tėvams.
„Bet net ir tuo atveju, jei siunčiame į stovyklą, kurių organizatorių veiklos kokybe pasitikime, verta skirti laiko atidžiam veiklos programų perskaitymui, gyvenamosios aplinkos vaizdo medžiagos peržiūrai, net maitinimo ir miegamųjų įrengimui – čia nėra smulkmenų“, – pažymi E. Žukauskienė. Jei organizatoriai nepažįstami – būtina pasigilinti ir į vadovų prisistatymus.
„Jei visą prieinamą medžiagą labai detaliai aptarsime su vaiku, kad jis žinotų, kas laukia stovykloje, vykdamas ten jis jausis kur kas geriau, nepatirs streso, kas gali nutikti atsidūrus nepažįstamoje aplinkoje“, – sako gimnazijos mokytoja.
Ji primena ir kitą pusę – stovyklų organizatoriai turėtų rūpintis, kad vaiko buvimas stovykloje nekeltų streso ir tėvams. Ir čia geriausiai padeda nuoseklus ir išsamus jų informavimas apie stovyklautojų dienos patirtis. Tam puikiai tinka atviros ar uždaros grupės socialiniuose tinkluose.
Kitokios užduotys laukia planuojant stovyklas paaugliams. E. Žukauskienė rekomenduoja – atėjus laikui rinktis stovyklas vyresniems vaikams, tėvams verta apsikeisti su jais vietomis.
„Tegu visą analitinį darbą renkantis stovyklą jau atlieka patys paaugliai, ypač jei jie jau gimnazistai, – siūlo mokytoja. – Jiems pasirinkus pagal polinkius – dailės, lyderystės, išgyvenimo, karines ar dar kažkokias, tėvams teliks stovyklas įvertinti ir įsitikinti, jog stovyklos veiklos vaikams yra tinkamos, kad jų kaina prieinama.“
Taip pat tėvams labai svarbu tinkamai išlaviruoti ir situacijoje, jei pasirodys, kad stovykla nėra geriausias pasirinkimas paaugliui.
„Priežasčių, kodėl jos netinkamos, gali būti visokių. Galbūt norisi sulaikyti vaiką, jei jis tiesiog nori vykti kartu su draugais, kas paauglystėj ypač rūpi, bet ta pasirinkta stovykla tėvams neatrodo vertinga, galvojant apie vaiko asmenybės, patirčių auginimą. Ir čia tikrai netinka tiesiog sausas „ne“ – tėvai turi deramai paaiškinti savo abejones ar neigiamą atsakymą“, – pažymi E. Žukauskienė.
Išbandykite savivaldybės finansuojamas stovyklas
Moksleivių vasaros stovyklų kainoms siekiant ir pusę tūkstančio eurų už savaitę, pernai Vilniaus miesto savivaldybės bent iš dalies finansuotose stovyklose ilsėjosi apie 11 tūkst. sostinės moksleivių.
„Poreikis didžiulis, ir labai svarbu jį patenkinti – juk savivaldybės finansavimas pirmiausia orientuotas užtikrinti socialines rizikas patiriančių vaikų užimtumą vasarą, tad stovyklų organizatoriams jie yra prioritetas formuojant grupes“, – komentuoja Vilniaus vicemerė Donalda Meiželytė.
Skiriant finansavimą prioritetas teikiamas tiems organizatoriams, kurie planuoja užimti didesnį skaičių vaikų, esančių jautresnėje socialinėje situacijoje, taip pat, žinoma, tiems, kurios parengia kokybiškas, įvairias veiklas siūlančias programas. Finansavimą gavusiems programų teikėjams numatytas ir įpareigojimas užtikrinti, kad vienos dienos savivaldybės finansuojamos stovyklos kaina tėvams nebūtų didesnė kaip 40 eurų, o vaikų, esančių jautresnėje socialinėje situacijoje, tėvams nebūtų didesnė nei 10 eurų.
Dalinį savivaldybės finansavimą gavo ir Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vasaros stovykla. Rugpjūčio pabaigoje į stovyklą prisijaukinti naujas erdves ir tvarkas, susipažinti su naujais draugais bus sukviesti būsimieji gimnazijos pirmokai.
„Mano idealiame pasaulyje bendrojo lavinimo mokyklos, kurios pradinukus vasaroti išleidžia jau birželio pradžioje, gautų lėšų kokybiškai užimti juos iki birželio pabaigos pačių rengiamose vasaros stovyklose – tol, kol ugdymą baigs ir vyresni broliai bei seserys, ir tėvai jau galės planuoti visų bendras atostogas ar užtikrinti jų priežiūrą pasitelkiant vyresniuosius šeimos narius. O kol kas visus sostinės moksleivių tėvus kviečiu įsidėmėti savivaldybės siūlomą galimybę – finansavimas stovykloms viešaisiais pinigais ateityje, tikiu, tik augs“, – dalijasi Vilniaus vicemerė.
Ką daryti, jei vaikas nuobodžiauja?
Tad kaip užimti vaiką likusį laisvą, nei stovyklose, nei su tėvais atostogaujant neužimtą, vasaros laiką? Tėvai tikrai neturi būti nuolatiniais vaikų linksmintojais, vaikui tikrai nėra blogai ir panuobodžiauti, įsitikinusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pavaduotoja ugdymui E. Žukauskienė: „Visą laiką „nuo iki“ užimtas vaikas nebus kūrybiškas. Nuobodulyje, kai vaikas yra vienas ir neturi ką veikti, neretai gimsta nuostabiausi dalykai. Jūs neįsivaizduojate, ką vaikas gali sukurti iš dalykų, kurios jums galbūt atrodo paprasčiausios antrinės žaliavos – tualetinio popieriaus ritinėlių, maišelių, siūlų.“
Mokytoja sutinka – vasara turi būti skirta kokybiškam vaiko poilsiui, bet tai nereiškia, kad vasarą jis turi praleisti miegodamas ar prie ekranų. Tėvams ji pataria – tikrai užtenka, jei vaikas, nesvarbu, ar pradinukas, ar paauglys, pailsi savaitę – atsimiega po paskutinių mokyklos savaičių atsiskaitymų, pabūna tinginiu, nedarančiu jokių darbų, bet tuo pačiu ir užbaigia visa, kas susiję su mokslo metais – tai yra, susitvarko mokyklinius daiktus, sąsiuvinius, stalčius.
„Jokiu būdu nereikia šio etapo užbaigimo palikti rugpjūčio pabaigai ir tada jau kuistis tarp to, kas yra visiškai pamiršta, ir sunku suprasti, kurie daiktai dar reikalingi, o kurie beverčiai. Tegu vaikai viską pabaigia iš karto – tas padeda judėti į priekį“, – sako E. Žukauskienė.
Kompiuteris net nevaržomo tingėjimo savaitę neturėtų būti tas vienintelis objektas, prie kurio vaikas leidžia laiką.
„Ir čia niekaip kitaip neišeis nukreipti vaiko, nei rodant pačių tėvų pavyzdį, – konstatuoja E. Žukauskienė. – Reikės patiems stotis nuo sofos, važiuoti kartu su vaiku dviračiais, kažką meistrauti, daryti visa, ką norėtųsi įsiūlyti savo atžaloms. Vaikas pats nesugalvos. Reikia kartu paieškoti veiklų, kad būtų malonu ir vienam, ir kitam, ir kur galima patirti tą laisvą nesuvaržytą bendravimą.“
Dienos režimas, įsitikinusi pedagogė, svarbus ir vasarą – naktinėjimas iki po vidurnakčio ir gulinėjimas iki popiečio nėra idealus sprendimas galvojant ne tik apie vaiko ar paauglio fizinę ir emocinę sveikatą, bet ir apie persikrovimą.
„Jei vaikas iki nakties bus ekranuose, jis tikrai nepailsės, net jei miegos iki pietų. Jis bus tik persitempęs, pervargęs ir piktas. Dėl to tėvams patariu nepamiršti ir vasarą riboti laiką prie kompiuterio. Dirbdama mokykloje turiu paliudyti, kad su kompiuteriais, telefonais ir kitais ekranais auganti karta kelia labai didelį nerimą. Dėl to reikia mūsų visų, suaugusiųjų, sąmoningų pastangų atitraukiant vaikus nuo ekranų“, – sako E. Žukauskienė.
Vertinga, jos nuomone, padėti atostogaujančiam vaikui susidaryti dienos planą, nes net ir paauglys dažnu atveju nėra pajėgus to padaryti.
„Labai svarbu pareigos ir susitarimai. Vaikas yra šeimos narys, ir turi prisidėti prie buities darbų atlikimo. Nesvarbu, ar išplauti indus, ar palaistyti daržą – tegu tai būna jo pareiga, ir tegu jis pats iš anksto susigalvoja, kas bus, jei tie sutarti darbai iki vakaro bus neatlikti, – siūlo mokytoja ir juokiasi: – Jūs patys nustebsite, patyrę, kad vaikai tas nuobaudas dažniausiai sau skiria griežtesnes, nei sugalvotumėte jūs. Bet svarbiausia – kad turi būti numatyta tų neatliktų darbų pasekmė. Nesvarbu, ar tai bus laikas be kompiuterio, ar kažkas kita. Tėvai turi būti vedliai ir pasirūpinti, kad šalia poilsio, pramogų, atsirastų vietos ir pareigoms, įsitraukimas į šeimos reikalus taip galiausiai tampa natūraliu įpročiu, o sykiu kuria tikrą bendrystę.“
