Visgi ekspertai įsitikinę: tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas nuo mažumės yra ne tik be galo reikšmingas, bet gali būti ir labai smagus bei įtraukus pačiam vaikui. Kaip tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas gali būti įgyvendinamas jau nuo pat ankstyvojo ugdymo, kodėl jis laikomas vertybe ir kokių yra būdų jį įdomiai pateikti, konsultuoja ugdymo ekspertai.
Santykio kūrimas ir kūrybiškumas – du esminiai tautiškumo ugdymo poliai
Pačiais pirmaisiais ir pagrindiniais vaikų ugdytojais tampa tėvai ir seneliai, tačiau vaikui sulaukus 2–3 metukų amžiaus dažnas pradeda ugdymosi kelionę ir vaikų darželyje, vėliau mokykloje. Kuo ypatinga tautiškumo vertybę puoselėjanti ugdymo įstaiga? Tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas giliai siejasi su pačios ugdymo įstaigos bendruomeniškumu, joje tvyrančiu saugumu, pagarbių ir šiltų tarpusavio santykių tiek vaikų ir jų šeimų, tiek joje dirbančio kolektyvo tarpe.
Vilniaus privačios pradinės mokyklos „Baltų šalis“ vadovė, pilietinio ugdymo mokytoja Alina Sinicė pabrėžia, jog kultūra ir yra pirmiausia santykis. To santykio – sveiko, šilto, pagarbaus – kūrimas priklauso nuo mūsų tautos istorijos, kultūros, to, ką turėjome ir puoselėjome šimtmečiais, pamato.
A. Sinicė dalijasi mintimis: „Mes, kaip tauta, negalime savo praeities ir istorijos perkurti, o tam, kad galėtume keistis, reikia ją pažinti ir suprasti. Tad ne šiaip sau turime daug bendro – genetiką , istoriją ir kultūrą. Mus jungianti istorija yra žymiai senesnė nei nuo Mindaugo laikų, kai prasidėjo mūsų tautos valstybingumas. Ji driekiasi nuo tada, kai į dabartinę Lietuvos teritoriją medžiodamos atklydo pirmosios gentys.“
Lietuvos istorijos ir kultūros pažinimas kuriant santykį ir kūrybiškumas ugdymo įstaigoje turėtų būti pamatas, ant kurio klojasi tautiškumo ugdymas. Kūrybiškumas čia labai svarbus, nes, kaip pasakoja A. Sinicė, su šia savybe žmogus jau gimsta. Jei vaiko kūrybiškumas yra skatinamas, puoselėjamas, žmogus ir suaugęs kuria. Kuria sveikus santykius šeimoje, aplinką, kūrybines idėjas darbe, lengviau priima iššūkius ir galiausiai kuria tautos savimonę ir valstybę. Šie du poliai – Lietuvos istorijos ir kultūros pažinimas bei kūrybiškumo ugdymas – yra tai, kuo remiantis galima išugdyti tautišką, savo bendruomene besirūpinantį, noriai ir aktyviai valstybę kuriantį asmenį.
Ekspertė tvirtai tiki tuo, jog kokius santykius bendruomenėse sukursime, tokią kultūrą, tautą, šalį ir turėsime. Viskas išplaukia iš santykio.
Tautiškumas – atgyvenęs ar aktualus ir šiandien?
Čia svarbu pažymėti, jog savo tautos patirties, istorijos žinojimas (pateikiamas net žaidimo būdu) pamažu formuoja tvirtą tautinį tapatumą.
Būtent šis tapatumas suteikia žmogui labai daug saugumo. Saugumas, kaip žinome, Maslow poreikių piramidėje yra augimo pamatas. Jei nebus saugumo jausmo, žmogus negalės darniai vystytis, patenkinti aukštesnių poreikių, savęs realizuoti, išskleisti savo gabumų ir, galiausiai, tarnauti kitiems, taip įprasminant savo gyvenimą.
Tautiškumas turėtų būti ugdomas ir todėl, nes jis suteikia asmeniui aiškų supratimą, kas aš esu, iš kur atėjau, koks esu ir kodėl esu būtent toks. Iš šio žinojimo kyla saugumas ir laimės jausmas, leidžiantis žmogui darniai vystytis, kurti harmoningus santykius bendruomenėje, išskleisti savo asmenybę ir galiausiai įprasminti gyvenimą per tarnystę savo tautai, šaliai.
Tautiškumas dažnam kelia kažko senamadiško, tolimo, atgyvenusio ir nebeaktualus asociaciją. A. Sinicė, dalindamasi mintimis apie tautiškumo aktualumą šiandieniniam žmogui, pabrėžia:
„Nemažai bendraudama su psichologais, psichoterapeutais suvokiau, jog žmonės dažnai yra labai pasimetę, kai nežino savo šaknų. Tautos patirčių, istorijos pažinimas suteikia aiškų supratimą, kodėl mūsų būtent toks būdas, temperamentas, kodėl elgiamės kažkokiu būdu ir negalime kitaip – tarsi pats kūnas mus taip „neštų“. Šiandieninis ugdymas turi atsispirti nuo šio pamato, jo neignoruoti, bet pažinti ir puoselėti. Tokiu būdu išugdoma darni ir harmoninga asmenybė, ne tik besirūpinanti savimi, bet gebanti matyti kitą asmenį, atliepti šalia esančio poreikius, kurti tvirtą bendruomenę.“
Vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, lektorė, knygų autorė ir 7 vaikų mama Aurima Dilienė antrina sakydama: „Atkreipsiu dėmesį į tai, kad jau beveik dešimtmetį gyvendama užsienyje ir tuo pat metu dirbdama su iš Lietuvos išvykusiais lietuviais visame pasaulyje labai aiškiai matau tą nesaugumo ir neužtikrintumo, tapatybės, identiteto netvirtumo „raudoną liniją“ daugelio tautiečių gyvenimo istorijose. Tai ateina iš šeimos nuostatų, be abejo, ir dėl įvairių aplinkybių, kai šeimose nebuvo kreipiamas dėmesys į pilietiškumą, tautiškumą ir nebuvo akcentuojamas pasididžiavimas bei aiškus žinojimas, kad būti lietuviu – garbinga. Tokiais atvejais žmonės jaučiasi nepasitikintys savimi, abejojantys savo vertingumu, patenka į taip vadinamą „aukos trikampį“ norėdami įtikti/patikti aplinkai.
Čia galima būtų daug ir ilgai kalbėti apie įvairaus pobūdžio psichologines problemas, kylančias tarpusavio santykiuose tiek šeimose, tiek profesinėje veikloje. Kadangi gyvenu Prancūzijoje, stebiu tą didelį pasididžiavimą savo šalimi, savo šaknimis, savo tautybe, kurį neretai galima palaikyti net arogancija. Norėčiau pridurti ir tai, kad Lietuva taip pat turi didelį potencialą susigražinti savo piliečių pasididžiavimą esant lietuviu, todėl padėkime tai padaryti visi kartu.“
Kokie tie smagūs ugdymo metodai?
Atsižvelgiant į Lietuvoje priimtas ugdymo programines nuostatas, etninei kultūrai tenka reikšmingas vaidmuo. Įvertinant tai, kad troškimas pažinti savo protėvių kultūrą yra prigimtinis ir kyla iš savęs indentifikavimo bei savivokos poreikio, visgi kol kas įprastai valstybinėse mokyklose ši ugdymas pasirenkamas tik kaip atskira disciplina arba tik integruojamas į ugdymo turinį. Tautiškumas bandomas puoselėti švenčiant valstybinės šventes ar kartas nuo karto įgyvendinant tautiškumu grįstus projektus.
Tačiau norint išugdyti tikrai tautišką ir bendruomenišką asmenybę, veiksmingesni gali būti kitokie metodai. Įdiegti tautiškumą kaip vertybę labai pagelbėja, kuomet ugdymo įstaigoje yra sukuriama erdvė, terpė, kurioje tautiškumo dvasia tarpsta nuolat, kasdien. Kokiu būdu ta terpė sukuriama?
„Tautiškumo ugdymas yra kaip kvėpavimas, nuolatinis, o ne epizodinis procesas, nes kvėpuoti mes epizodiškai negalime. Tokiam ugdymui labai pasitarnauja, kai sukuriama saugi emocinė aplinka, kuri „alsuoja“ jaukumu ir žaismingumu, ką dažniausiai patiria vaikai namuose. Tai pat aplinka, kurioje vaikai galėtų būti atviri, kūrybiški – kurtų sveiką santykį su kitais, išbandytų įvairias veiklos sritis, turėtų galimybę klysti ir mokantis augti. Žinoma, svarbi ir kuriama fizinė aplinka, kurioje, sakykime, vietoje skelbimų lentų ar ugdomosios medžiagos kabėtų meno kūriniai, interaktyvios erdvės, fone skambėtų tautos per šimtmečius kuriama muzika. Tokia aplinka keltų motyvaciją pažinti tautos istoriją ir kultūrą per žaidimą, smagias patirtis.
Žaismingumui ir patirtims kurti ypatingą reikšmę ugdymo įstaigoje turi ugdymo programa ir pasirinkti metodai: pavyzdžiui, ne tik lietuvių liaudies pasakų skaitymas, bet ir vaidinimais, kasdieniais kūrybiniais projektais interpretuojant jas ieškant gyvenimiškos išminties, kuri yra aktuali ir šiandien. Daug vizualizacijos, STEAM veiklos, vaikų kuriamų teminių projektų ir įdomių bendruomenės išvykų etninės kultūros ugdymo pagrindu. O jau ant tokio santykio ir veiklos pamato gali klotis ir dalykinis ugdymas,“ – pasakoja A. Sinicė.
Kaip sudominti vaikus?
Kalbant apie vaikų susidomėjimą tautiniu ugdymu, ugdymo įstaigos vadovė pabrėžia, jog vaikų reakcija labai priklauso nuo pateikimo. A. Sicinės įkurtoje ir vadovaujamame vaikų darželyje „Baltų šalelė“ ir pradinėje mokykloje „Baltų šalis“ vaikai į veiklas įsitraukia labai noriai, nes čia pasitelkiami įtraukūs ugdymo metodai: pavyzdžiui vaikų darželyje lietuvių mitologinės būtybės pateikiamos vaikams kaip personažai ir paverčiami mažųjų herojais, siuvamos tuos herojus įkūnijančios lėlės, suteikiama galimybė herojų charakteriams įnešti savo asmenybės bruožų, kuriami įvairūs simuliaciniai žaidimai, per kuriuos vaikai gali susipažinti tiek su senąja lietuvių kultūra, tiek su visa mūsų tautos istorija, patirtimi ir išgyvenimais. O štai pradinėje mokykloje vaikai visus metus „apsigyvena“ lietuvių liaudies pasakoje ir per įvairias veiklas patiria herojų joje išgyvenamus įvykius.
Kalbant apie pilietiškumo ugdymą, A. Sinicė pabrėžia: „Ugdydami mes vaikus įtraukiame, o ne išdėstome jiems dalyką. Pavyzdžiui, neseniai pamokos metu kūrėme su vaikais labai pasiteisinusį žaidimą – rinkome Seimą, Vyriausybę, Prezidentą, priiminėjome įstatymus, pasiskirstėme vaidmenimis, žaidėme ir tokiu būdu mokėmės. Teko kartą ir pačiai Lietuvos Prezidentės rolėje pabūti (juokiasi).“
Apibendrindama tautiškumui ir pilietiniam ugdymui reikšmę teikiančios mokyklos viziją ir misiją, A. Sinicė pasitelkia senąją lietuvių išmintį: kaip teigdavo mūsų protėviai, žmogui užaugus gyvenime svarbiausia yra turėti tvirtą stuburą ir saulę po širdimi. Tvirtas stuburas yra vertybiniai dalykai – šeima, bendruomenė, tauta, tas moralinis „mes“, o saulė po širdimi yra meilė. Gebėjimas ir noras dalintis savo asmenybės dovanomis ir visokiu gėriu su savo bendruomene ir dėkingumo jausmas jai, anot mokyklos vadovės, yra esminiai meilės požymiai. Būtent šiuos bruožus asmenyje išauginti ir puoselėti turėtų būti kiekvienos mokyklos, kuriai tautiškumas ir pilietiškumas yra vertybė, siekis.
