Kas sieja pasakas ir matematiką
Nors gali atrodyti, kad pasakos ir matematiniai gebėjimai neturi nieko bendra, visgi tyrimą atlikusi Kauno kolegijos absolventė Vilma Iščišinienė sako, jog jose galima rasti įvairių matematinių elementų, kurie naudingi vaikams tobulinant skaičiavimo, loginio mąstymo ir kitus matematinius įgūdžius.
„Vienas iš pagrindinių ikimokyklinio ugdymo uždavinių yra matematinis vaiko vystymasis, kuris neapsiriboja vien tik ikimokyklinuko mokymu skaičiuoti, matuoti ir spręsti aritmetines problemas. Tai taip pat yra vaiko gebėjimo matyti, atrasti savybes, santykius, priklausomybes ugdymas, gebėjimas jas „konstruoti“ daiktais, ženklais ir žodžiais“, – paaiškina lopšelio-darželio „Spindulėlis“ vyr. mokytoja V. Iščišinienė.
Pasak jos, pasakose paprastai ir aiškiai pateikiamos matematinės sąvokos ir ryšiai, todėl matematinis klausimas, užduotis ikimokyklinukams pateiktas kaip įdomus, intriguojantis pasakojimas primena žaidybinę situaciją, galvosūkį ar kasdienę situaciją iš jų pačių gyvenimo.
„Galima pasiūlyti vaikams patiems suvaidinti, papasakoti ar pavaizduoti matematinėje sąlygoje slypinčią istoriją, o jei sunku išreikšti mintį, pasiūlyti ją perteikti piešiniais“, – priduria V. Iščišinienė.
Vaikas neturėtų būti tik pasyvus klausytojas
Pedagogė atskleidžia, kad bet kurioje pasakoje yra daugybė matematinių sąvokų, ryšių bei dėsnių, tad specialių pasakų ieškoti nereikia. Kaip pavyzdį ji pateikia pasaką „Ropė“, kurioje gana ryškiai pavaizduoti erdviniai santykiai, kiekybinės savybės ir dydis.
„Jaunesniame ikimokykliniame amžiuje bandydamas perpasakoti pasakos siužetą, vaikas imasi ir pantomiminių veiksmų (rodydamas dydį rankomis), o vidutiniame ir vyresniame ikimokykliniame amžiuje – mokosi elementarių matematinių sąvokų t. y. žodinį dydžio apibrėžimą (didelė ropė, maža ropė), – sako V. Iščišinienė ir priduria: – Pasakos veikėjai raudami ropę išsirikiuoja į eilę, kuri nuolat didėja atėjus naujiems padėjėjams (formuojama ilgio samprata). Šios pasakos medžiagoje suformuotos sąvokos „daug“, „mažai“, „vienas“, „keli“, „pirmas“, „antra“ ir pan. Galima taip pat pastebėti aritmetikos pagrindus: rovė vienas, dviese, atėjo dar vienas – trise.“
V. Iščišinienė akcentuoja, jog norint, kad vaikas geriau suprastų pasakos turinį, būtina įtraukti ir patį vaiką. Pasak pedagogės, vienas iš būdų tai padaryti – užduoti vaikui klausimus apie pasakos veikėjus, įvykius, vietas ar netgi tai, kas, kodėl ir kaip įvyko.
„Leiskite jam išreikšti savo nuomonę, pastebėjimus ir klausimus apie tai, kas vyksta pasakoje. Galite diskutuoti apie įvykius: apie tai, kas įvyko, ką jie mano apie tai, ką personažai darė, arba kaip jie jautėsi dėl tam tikrų įvykių“, – kaip įtraukti vaikus dalinasi V. Iščišinienė.
Ji priduria, kad taip pat galima skatinti vaikus įsivaizduoti, kas įvyks toliau arba kaip jie pakeistų pasakos įvykius. Taip pat galima su vaikais vaidinti pasakos scenas arba leisti jiems sugalvoti ir vaidinti savo įvykių variantus bei suteikti galimybę perpasakoti pasaką naudojant savo žodžius ir įspūdžius.
„Tai padės jų kalbos, gebėjimų išraiškai ir pasakojimo įgūdžiams vystytis, o jūs tuo pačiu patikrinsite ir jų turimas žinias. Taip pat pasakos gali būti puiki priemonė įtraukti STEAM elementus į vaikų ugdymą. Įtraukdami STEAM elementus į pasakas, galime paskatinti vaikų smalsumą ir norą sužinoti daugiau apie mokslą, technologiją, inžineriją, meną ir matematiką“, – vardija V. Iščišinienė.
Jei pasakos vaikui neįdomios
Jei pasakomis vaiko sudominti nepavyksta, pedagogė pataria pirmiausia įvertinti, ar pasirinktos pasakos yra tinkamos vaiko amžiui, pomėgiams. Ji sako, kad reikėtų rinktis tas pasakas, kurios atitinka vaiko interesus ir vystymosi lygį, o geriausiai gyvenimišką patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikams perduoda pasakos apie gyvūnus.
„Vaikai iki penkerių metų laiko save tapačiais su gyvūnais, stengiasi būti panašūs į juos, todėl mėgdžioja jų elgesio manieras. Vėliau, maždaug nuo ketverių iki dvylikos metų, vaikams vis įdomesnės tampa stebuklų pasakos“, – dalinasi V. Iščišinienė.
Jei vis dėlto pastebima, kad pasakų skaitymas nesulaukia vaiko dėmesio, galima pabandyti įtraukti įvairius vaizdo įrašus ar garso knygas. Pedagogė sako, kad taip pat labai svarbu, kad tėvai pabandytų įtraukti pasakas į žaidimus ar įvairias užduotis tiek namuose, tiek lauke.
„O galbūt užuot skaitydami pasakas, kartu su vaiku galite sukurti savo pasaką. Tai gali būti ir smagus nuotykis, kuriame vaikas yra pagrindinis veikėjas. Būtent susidomėjimas ir aktyvus dalyvavimas padeda vaikui iš tiesų mėgautis pasakomis. Reikia nebijoti būti atviriems ir kūrybingiems, ieškant būdų, kaip paskatinti vaiką įsitraukti į pasakų pasaulį“, – eksperimentuoti skatina V. Iščišinienė
Pasakos ugdo ne tik matematinius gebėjimus
Kauno kolegijos lektorė Edita Dulkinienė sako, kad vaikų matematinių gebėjimų ugdymas(is), pirminis matematinis suvokimas gali turėti ilgalaikį poveikį akademinei sėkmei. Pasak jos, ikimokykliniame amžiuje matematinių gebėjimų lavinimas yra labai svarbus – tai kelias į tolesnį vaiko mokymą, supratimą ateityje bei tvirtas pagrindas lavinant vaiko kūrybiškumą, mąstymo įgūdžius.
Lektorė dalinasi, kad žaidimai – pats lengviausias ir vaikui priimtiniausias būdas įsitraukti į pažinimo procesą, lavinant skaičiavimo, loginio mąstymo, skaitmeninio suvokimo įgūdžius: „Matematinių sąvokų pažinimui ir suvokimui itin reikšmingos vaizdinės pasakos, naratyvinės istorijos, kūrybinis eksperimentavimas – suteikiant vaikams galimybę patirti, išbandyti, atrasti, žaisti su skaičiais, formomis.“
Ji atskleidžia, kad matematiniai gebėjimai – ne vieninteliai, kurie ugdomi skaitant ar sekant pasakas: „Pasakos yra puikus kūrybos menas, ugdantis ne tik matematinius gebėjimus, bet ir smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinę raišką. Vaikai plečia savo žodyną, mokosi reikšti mintis, modeliuoti elgesį, plėtoja intelektą, per pasakų personažus vaikai atpažįsta emocijas.“
Lektorė taip pat pažymi, kad apskritai žaidimų nauda ugdymo(si) procese yra įvairiapusė – tai skatina vaikų kūrybiškumą, bendravimo įgūdžius.
„Kai vaikai mokosi per žaidybines veiklas, jie dažnai nejaučia, kad mokosi nes jų dėmesys sutelktas į patį žaidimą, o ne veiklą“, – dėmesį atkreipia E. Dulkinienė.
