Su kokiais sunkumais susiduria gabių vaikų tėvai?
„Svarbiausi iššūkiai – žinojimo ir supratimo, ką daryti. – sako Vytauto Didžiojo universiteto gabių vaikų ugdymo programos „Gifted“ psichologų komandos vadovė, socialinių mokslų daktarė Jurga Misiūnienė. – Kai tėvai pradeda pastebėti vaiko išskirtinumą iš kitų, jie susiduria su klausimu: ar mano vaikas apskritai gabus? Tai verčia jaustis neužtikrintai. O net ir gavus patvirtinimą apie vaiko gabumus, kyla abejonių, ką dabar su tais gabumais daryti?“ Pasak pscihologės, visi norime būti gerais tėvais, o nežinojimas, kaip elgtis, gali kelti labai daug emocijų. Viena vertus, kyla nepasitikėjimas savimi, kita vertus, neatmestina galimybė perlenkti lazdą vaikui užkraunant įvairių veiklų, kurių jam nereikia.
Kaip atpažinti?
Bendraudama su gabių vaikų tėvais J. Misiūnienė pastebi, kad vieni tėvai vaiko gabumus pervertina, kiti juos įvertina nepakankamai, o treti gana tiksliai nujaučia, kokio lygio gabumais apdovanotas vaikas. Adekvataus vertinimo iššūkis ir susijęs su žinojimu, kaip atpažinti gabų vaiką. Į ką tėvams visų pirma atkreipti dėmesį?
„Tėvai, lyginant su specialistais, turi didžiulį privalumą – ilgą kartu su vaiku praleisto laiko istoriją, jie matė vaiką nuo pirmųjų akimirkų ir turi labai daug neįkainojamos informacijos, kaip jis vystėsi ir elgėsi, – pabrėžė pašnekovė. – Vienas iš signalų, kad vaikas gali būti išskirtinai gabus, yra jo ankstyva ir labai greita vystymosi raida. Akcentuojama, kad vaiko domėjimasis pažintiniais dalykais atsiranda anksčiau lyginant su dauguma vaikų. Gabieji labai anksti pradeda domėtis skaičiavimu, raidėmis, skaitymu, jie greičiau vystosi ir fizinėje plotmėje – anksčiau pradeda ropoti, vaikščioti ir pan.“
Nors tėvų galimybės lyginti savo vaiką su bendraamžiais yra mažesnės nei darželio mokytojų ar vėlesnio ugdymo specialistų, vaikų gydytojų, bet kilti įtarimui, kad vaikas galėtų būti gabus, to pakanka.
Vaiko gabumai dažnai pasireiškia su mąstymu susijusiose veiklose, gabiam daug kas pavyksta geriau, bet gali sektis ir tam tikra siauresnė veikla, pavyzdžiui, skaičiavimas, bet ne skaitymas.
„Tačiau vienas požymis yra bendras, – pastebėjo J. Misiūnienė. – Kai lyginame įvairias vaiko funkcionavimo sritis, pavyzdžiui, pažinimą, emocijų valdymą, fizinę veiklą ir bendravimą, pradedame pastebėti netolygumą. Vienose srityse gebėjimai labai viršija vaiko amžių, o kitose jie tokie pat kaip bendraamžų. Tokiu atveju, tėvai nusivilia, sako: tu kaip mažiukas. Reikėtų stabtelėti ir gerai permąstyti – ar tikrai, kaip mažiukas? Gal tiesiog elgiasi pagal amžių, o mūsų lūkesčiai užkilo dėl to, kad vaikas kai kuriuos dalykus daro geriau už bendraamžius? Toks netolygumas labai būdingas gabiems vaikams.“
Gabūs vaikai „įkrenta“ į veiklas, kurios jiems gerai sekasi – jie susikaupia, mėgaujasi procesu, gali kalbėti, svajoti, fantazuoti, samprotauti apie įvairias hipotetines situacijas. Jiems tampa įdomios nevaikiškos temos: karas, klimato atšilimas ir pan.
Tėvai galėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad gabūs vaikai dažnai būna emociškai labai jautrūs neteisybei.
„Pavyzdžiui, kažkas buvo pažadėta ir nepadaryta, vienam galima vienaip, o kitam kitaip, – vardijo psichologė. – Kadangi gabūs vaikai turi potencialą analizuoti, jiems kyla labai didelis neteisybės jausmas, jie gali eiti kovoti už teisybę, nors mūsų akimis ta kova ne visada bus teisinga. Bet jie mato atotrūkį tarp to, kas vienaip sakoma, o kitaip daroma, kas vieniems leidžiama, o kitiems ne. Jie pradeda analizuoti, gilintis, prašo paaiškinti, kodėl.“
Reikėtų nepamiršti, kad gabūs vaikai yra labai jaudrūs – imlūs išorės dirgikliams. Jie gali greitai pervargti nuo šviesos, garsų, minčių, judesio.
„Jie būna judrūs, energingi, nenustygsta vietoje, – kalbėjo J. Misiūnienė. – Esu skaičiusi, kad gabiems vaikams dažnai klaidingai diagnozuojamas hiperaktyvumo sindromas, nes neatpažįstama, kad tai nėra tikrasis sutrikimas, o gabiųjų motorinis jaudrumas.“
Kai tėvai ima atpažinti gabų vaikų, jiems kyla klausimas, o ką dabar daryti? J. Misiūnienė pataria kreiptis į specialistus, kurie patikrintų, ar tėvų įtarimai teisingi. Tai gali padaryti ir mokyklų psichologai, kurie turi kompetenciją taikyti intelekto testus, ir, pavyzdžiui, „Gifted“ centre su specialia gabumų vertinimo sistema dirbantys specialistai. Labai svarbu, kad tėvai suprastų, jog pasitvirtinus vaiko gabumams, kitas žingsnis privalo būti specifinių ugdymosi sąlygų užtikrinimas.
Jei vaikų gabumai skirtingi
Ar papildomų iššūkių kyla tėvams, jei šeimoje auga daugiau vaikų, o jų gabumai skirtingi?
„Pirma mintis, kurią noriu pasakyti: nesvarbu, kokių gabumų yra vaikas – jis gali turėti intelekto negalią, būti vidutinių gebėjimų, kokių vaikų yra dauguma, ar išsiskiriantis savo gebėjimais – visų pagrindinis poreikis yra jaustis priimtu ir svarbiu, – pabrėžė J. Misiūnienė. – Tai universalu ir visiems to besąlygiškai reikia.“
Kai šeimoje auga panašaus lygio gabumų vaikai, gimimo eiliškumas padovanoja vaikui tam tikrą vaidmenį, kuriuo jis „išsiprašo“ savo šeimos pripažinimo.
Vyriausias vaikas kažkiek laiko auga vienas, jis gauna visą tėvų dėmesį, patvirtinimą, kad yra labai svarbus, nes pirmas.
Gimus antram vaikui, pirmagimis jau būna įgijęs tam tikrą statusą šeimoje, dažnai jis tampa atsakinguoju, sąžiningu, organizuojančiu šeimos nariu.
O jauniausias vaikas niekada negyveno vienas, be brolio ar sesers, jo susilaukę tėvai būna labiau atsipalaidavę, todėl ir jaunėliai dažniau būna nerūpestingi, žino, kad jiems kas nors visada padės, jie labiau orientuoti į santykį, nes visą laiką gyvena santykyje. Būdami mažaisiais, linksmaisiais šeimos nariais jie irgi gauna patvirtinimą, kad yra svarbūs. Sunkiau yra viduriniam vaikui, nes jis nei vyriausias, nei jauniausias, bet taip pat ieško būdo, kaip pasitvirtinti savo svarbą šeimoje.
„Kas gi atsitinka, kai vienas vaikas šeimoje gabus, o kitų gebėjimai vidutiniai, kitaip sakant, žemesni? – klausė pašnekovė. – Šioje kovoje už geresnį vaidmenį gabus vaikas natūraliai turi didesnį šansą laimėti. Tarp vaikų kyla natūrali, dažniausiai nesąmoninga, konkurencija dėl statuso šeimoje.“
Net tuo atveju, jeigu gabus vaikas yra jaunesnis ir jo loginio mąstymo potencialas didesnis, jis ima kėsintis į vyresniajam tarsi priklausančią vietą. Nes „gabus“ šeimoje klaidingai gali būti prilygintas „svarbus“. Anot J. Misiūnienės, vaikai kovoja dėl tėvų dėmesio, o šie pradeda žavėtis gabesniu vaiku, daug kalbėti apie tai, ką jis daro geriau.
Kaip tada jaučiasi kiti vaikai? Jie netenka dėmesio, jais niekas nesižavi, jie neatlaiko konkurencijos su broliais ar seserimis. Tokiais atvejais gali mažėti vaiko savivertė arba jis gali bandyti dėmesį prisitraukti netinkamais būdais, dažniausiai netinkamu elgesiu.
„Negana to, tėvai ima atsižvelgti į gabaus vaiko sprendimus ir tam tikra prasme suteikia galią jo nuomonei, – atkreipė dėmesį psichologė. – Kiti vaikai tokios galios negauna, nes taip protingai nesamprotauja. Galia priimti sprendimus turėtų būti tėvų ir net jei vaikas gabus, neturėtų būti perduota jam. Konfliktai tarp skirtingų gabumų vaikų ir atsiranda dėl nevienodai paskirstytos galios.“ Ji įvardija ir dar vieną jautrų aspektą: pastebėję vaiko gabumus ir supratę, kad jam reikia kitokios ugdymo aplinkos, tėvai pradeda specifiškai domėtis jo ugdymu, o kiti vaikai gali klaidingai pasidaryti išvadą, kad jiems užtenka „paprastos“ mokyklos, jiems nereikia, kad tėvai skirtų papildomai dėmesio. Todėl jie nusivilia, pasijaučia prastesniais.
Įtampą šeimoje sukelti ir tėvams iššūkiu gali tapti amžiaus skirtumas tarp vaikų. Kada vaikai šeimoje sutaria geriau – kai amžiaus skirtumas didelis ar mažas? Tyrimų rezultatai skirtingi tarp šeimų, kuriose auga panašių gebėjimų vaikai, ir šeimų, kai vaikų gebėjimai skiriasi. Pirmuoju atveju geriausiai sutaria panašaus amžiaus vaikai, o maždaug 4 metų skirtumas jau įplieskia pykčius ir atitolina interesus.
Šeimose, kuriose vaikų gebėjimų lygis ryškiai išsiskiria, geriau sutaria vaikai, tarp kurių skirtumas 3–4 metai, ir dažniau pykstasi vaikai, kurių amžiaus skirtumas mažesnis. Tai, pasak pašnekovės, galima paaiškinti ta pačia konkurencija. Kai skirtumas daugiau negu 4–5 metai, ši problema apskritai išnyksta – vaikai vienodai gerai sutaria visose šeimose.
Visi vienodai vertingi
„Aš labai tikiu galia to, kad suprasti irgi yra labai svarbu, – prisipažino psichologė. – Suprasdami kodėl, iš karto pasijuntame geriau, nes imame susigaudyti situacijoje. Bet tai nereiškia, kad supratus, klausimas, o ką daryti, tampa nebeaktualus.“
Pasak jos, pirmiausia reikėtų paklausti savęs, o gal ir kitas vaikas yra gabus, ir pabūti atidesniems. Nes ne visi gabūs vaikai savo gabumus atskleidžia labai akivaizdžiai, yra net slepiančių juos dėl įvairiausių priežasčių. Šeimose dažnai būna ne po vieną gabų vaiką, todėl J. Misiūnienė pataria testuoti ir kitus šeimos vaikus, nes visų genetika ta pati. Bet jeigu nebeabejojame, kad vaikų gabumai skiriasi, jų laimėjimus dėl dėmesio, galios ir kitus reikėtų dalinti visiems, kad jų poreikis būtų patenkintas. Tėvai neturėtų vaiko vertės tapatinti su vaiko gabumais, nes visi šeimoje vienodai vertingi ir turi teisę į dėmesį, nuomonės gerbimą, rūpinimąsi jų poreikiais.
„Kai šeimoje vertinamas konkretus vaikas, tėvams svarbu daryti tai platesniame kontekste, – kalbėjo J. Misiūnienė. – O kur kitų vaikų stipriosios pusės, už ką jiems galima suteikti pripažinimą, jais didžiuotis, pasakoti apie juos, džiaugtis? Ir daryti tai reikia jiems girdint, kad jie matytų, jog gabumas nėra visko centras ar kažkokia karūna, vienam uždėta.“
Kodėl gabių vaikų tėvams svarbu būti bendruomene? J. Misiūnienė sako, kad visi esame socialios būtybės, mums reikia nors kartais pabūti tarp panašių į save. Kalbant apie gabių vaikų tėvus – jų yra labai mažai, nes ir gabių vaikų nėra daug.
„Tada ir poreikį priklausyti grupei patenkinti sudėtingiau, – pastebėjo ji. – Gabių vaikų tėvams kyla daug klausimų, daug abejonių: o ką daryti, ar darau taip, kaip reikia? Tokius pačius vaikus auginantys kiti tėvai ir patys tuo gyvena, jiems ta tema aktuali. Jie gali padėti geriau suprasti, kas vyksta, vieni iš kitų pasimokyti.“ Kartu tai ir paprasčiausia galimybė gauti socialinį, moralinį palaikymą, būti suprastam.
Tėvystės ir žmogiškumo mokykla
Dvylikametė Luknė VDU gabių vaikų ugdymo centrą „Gifted“ lanko nuo pat jo įkūrimo. Jos mama Aušra Laurynaitė sako, kad nuo gimimo mergaitė tėvams kelia iššūkius, kurie skatina augti ir tobulėti.
„Dukra atkakliai siekia tikslo, turi tvirtą, aiškią ir nebūtinai patogią nuomonę, – pasakojo ji. – Luknė nuolat eksperimentuoja, yra labai smalsi, nuo mažų dienų pasaulį geba matyti plačiai ir giliai. Jei ko nors imasi nuoširdžiai, jai sekasi. Svarbiausia, kad tas dalykas būtų įdomus būtent jai. Luknė labai empatiškas, pilnas atjautos, jautrus žmogutis.“
Anot A. Laurynaitė, dukros klausimai apie gyvenimo dėsnius, žmones, santykius ne tik kviečia pagalvoti prieš atsakant, bet ir priverčia nustebti bei daug ką permąstyti.
Mama džiaugiasi, kad pedagoginė aplinka Luknei buvo ir yra sėkminga: darželio ir pradinių klasių mokytojos greitai pastebėjo, kad vaikas turi išskirtinių gabumų ir stengėsi juos atliepti. Luknė buvo trejų, kai darželio mokytoja pasidalino, kad tai vaikas, kuris moko jautriai ir giliai pamatyti kitą, pasakoti, kaip jaučiasi, užduoti atvirus ir nepatogius, bet, kaip besuksi, teisingus klausimus ar kalbėtis keistomis suaugusiųjų temomis.
Pradinių klasių mokytoja siekė išlaikyti ir aktyvinti Luknės smalsumą, siūlydama jai įvairias užduotis „ne pagal programą“. Vietoj įprastų lietuvių kalbos užduočių, kartais pakviesdavo rašyti knygą ar eilėraštį, o per matematikos pamoką skirdavo įdomesnę, sudėtingesnę užduotį nei kitiems vaikams.
„Sunkumai, su kuriais teko susidurti, gali būti tiesiog jautraus vaiko bruožas, – sakė A. Laurynaitė. – Luknei labai svarbus žodžio laikymasis ir susitarimai. Tad jei susitarimai pakeičiami, į tai jau vaikystėje būdavo reaguojama skaudžiai.“
Augant ir kuriant santykius, užtruko išmokti derintis, derėtis, nusileisti, neįsižeisti, nepasiduoti kategoriškumui, suprasti, kad žmonės skirtingi ir išmokti lanksčiai bendrauti temomis, kurios nebūtinai atrodo įdomios ir aktualios, tačiau suteikia galimybę pažinti kito pasaulį. Mama pastebėjo, kad jautrumas pačiam vaikui yra nemenkas iššūkis: žiūrėk, pasaulis neteisingas, draugai nenuoširdūs ir nesilaiko draugystės taisyklių, tėvai ir vėl netinkamai ją ir brolį auklėja.
„Tarsi jos oda turėtų mažesnį barjerą: susirenka visų emocijas, visų neteisybes, o tada greičiau pavargsta, – kalbėjo ji. – Pamenu, kad būdama darželinukė kurį laiką nevalgė mėsos, kai suprato, kad avytės auga ne ant medžių ir nėra skinamos kaip vaisiai.“
Pasak mamos, Luknė mokosi akademiškai stiprioje gimnazijoje, tad veiklos ir užduočių sudėtingumo pakanka. Ji prisimena mažos dukros klausimą: „Kam nuolat daryti tą patį, jei man seniai aišku, kas ir kaip?“.
A. Laurynaitė pastebėjo, kad išbūti pasikartojančiuose, nuobodžiuose dalykuose vaikui reikia pastangų. Ypač, jei tame nemato prasmės, perspektyvos. Būdama jautri ir tuo pačiu turinti vidinės jėgos, Luknė sunkiau priima pokyčius: viena jos dalis aktyviai pokyčiui priešinasi, o kita kūrybiškai ieško geriausio būdo prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
Nuo mažų dienų Luknės mama stebėjo ir stebėjosi, kaip vaikas vienu metu gali užsiimti 4–5 veiklomis.
„Pamenu, piešia, prireikė trintuko, eidama jo pasiimti rado lėlę, jau žaidžia su ja. Prireikė lėlei šukų, beieškodama šukų rado lego kaladėles, štai konstruoja kažką iš jų, – pasakojo ji. – Konstruodama sugalvojo atsigerti vandens, eidama į virtuvę užkliuvo už dėlionės... Stebindavo, kad veiklos sukdavosi ratu, bet kai grįždavo prie pirmosios, gebėdavo į ją panirti taip pat intensyviai, tarsi nebūtų iš jos ir išėjusi.“
A. Laurynaitė pabrėžia, kad gabus vaikas yra didžiulė tėvystės ir žmogiškumo mokykla. Pasak jos, gabus vaikas tarsi provokuoja visus silpnus tėvystės raumenis, todėl esi priverstas treniruotis nuolat.
„Neretai išgyvenu jausmą, kad kaip mama neturiu kada augti žingsnis po žingsnio – tai analizuoju brandaus žmogaus klausimus, tai sprendžiu darželinuko amžiaus tarpsnio užduotis, – kalbėjo ji. – Palaikyti, išbūti, padėti kartu ieškoti motyvacijos, kai nuobodu ir tiesiog reikia padirbėti, grąžinti į pagrindinę veiklą, kai tiek daug dalykų blaško, sutalpinti emocijų pliūpsnius, kai nuoširdžiai skauda dėl neteisybės, palydėti per tinkamiausio mokymosi metodo paieškas, atlaikyti pasipriešinimą pokyčių procese – tai erdvės, kurios pareikalauja daugiau žinių ir psichologinių bei emocinių išteklių nei įprastai. Kita vertus, yra momentų, kurie nereikalauja jokio tėvų dėmesio, nes mano vaikas juos įveikia be jokio sunkumo.“
Iš Luknės mama negirdėjo, kad jai su gabesniais bendraamžiais būtų geriau. Šeimoje daug kalbama apie skirtingų žmonių priėmimą ir gebėjimą būti tarp įvairių žmonių, draugystei ieškant kitų stiprybių, o ne silpnybių.
„Luknė džiaugiasi lankydama „Gifted“ užsiėmimus, jai tai vertinga ir prasminga patirtis, – pastebėjo mama. – Ne visi pataiko į jos dešimtuką, bet tai nekoreliuoja su jos motyvacija lankyti centrą. Regiu ir džiaugiuosi, kaip vaikas pildosi žiniomis, auga jo kompetencijos, stiprėja kaip asmenybė.“ Ji pati džiaugiasi „Gifted“ psichologų organizuojamais susitikimais su kitų vaikų tėvais, kur yra galimybė stiprinti tėvystės įgūdžius, pasisemti naujų žinių apie gabius vaikus, taip pat dalyvauti seminaruose aktualiomis psichologinėmis temomis.
Iššūkiai: laiko trūkumas ir trumparegystė
Devynerių Ugnė – Prezidento V. Adamkaus gimnazijos antrokė. Jos gabumus tėvai pastebėjo mergaitei lankant darželį, į juos dėmesį atkreipė ir darželio mokytojos.
„Dukra pradėjo skaityti penkerių, – pasakojo Ugnės mama Agnė Narcevičiūtė-Dargienė. – Knygos ją visada labiau domino nei kita veikla. Auklėtojos dukrai skirdavo papildomo dėmesio, duodavo vyresniems vaikams skirtų užduočių ir ji su jomis puikiai susidorodavo.“
Mama džiaugiasi, kad ir mokykloje atsižvelgiama į vaikų gebėjimus ir užduotys diferencijuojamos, todėl Ugnei netenka nuobodžiauti. Taip pat nuo mažumės tėvai stebėjo išskirtinį dukros smalsumą, gebėjimą diskutuoti, didesnį norą būti su vyresniais, puikią atmintį.
Pagrindiniai Ugnei ir tėvams tenkantys iššūkiai – laiko trūkumas derinant vaiko užsiėmimus, mokslus ir kokybišką poilsį. Taip pat mergaitės trumparegystė, kuri gana stipriai progresuoja, todėl tenka mažinti skaitymo laiką, o tai Ugnei tolygu bausmei.
„Prašome, kad darytų pertraukas tarp skaitymų, skaitytų mažiau, nes jei nekontroliuotume, skaitydama knygas ji galėtų praleisti ir visą pusdienį“, – sakė A. Narcevičiūtė-Dargienė.
Ji džiaugėsi, kad dukra pilna motyvacijos mokytis, yra savarankiška, todėl tėvai nesusiduria su problemomis tikrinant ar kontroliuojant jos namų darbus.
Pasak mamos, Ugnė labai vertina galimybę pasisemti žinių iš „Gifted“ mokytojų, išgirsti naujų dalykų, apie kuriuos mokykloje nesimokoma. Jai labai patinka centre vykstantys užsiėmimai, šiuo metu itin užsidegusi medicinos moduliu.
