Pasak Vaiko teisių linijos vadovės Jolantos Griškonienės, per mėnesį sulaukiama bent keleto vaikų kreipimųsi, kuriuose jie išsako savo nenorą grįžti namo.
„Nors kiekvieno vaiko situacija yra individuali ir išskirtinė, visgi nenoras gyventi savo namuose arba baimė sugrįžti į namus, liudija vaiko pagalbos šauksmą. Pastebime tendencijas, jog tokios vaikų patirtys dažniau išryškėja paauglystės laikotarpiu, kai susiduriama su vidiniu noru išbandyti naujoves, įgyti daugiau laisvės ir patikrinti tam tikras ribas, tačiau šiame etape patiriama ir daug pasimetimo bei nerimo, tad empatiją, supratimą ir palaikymą vaikams ypač svarbu rasti savo artimiausių žmonių rate. Deja, matome, jog kai kurie vaikai savo namuose jaučiasi tarsi svetimi, stokojantys artimųjų meilės, pasigendantys paprastų nuoširdžių pokalbių bei galimybės pasidalinti savo sunkumais“, – sako vaiko teisių gynėja.
Psichologinis smurtas iš namų aplinkos persikelia į elektroninę erdvę
Pasak Vaiko teisių linijos vadovės, dažniausios priežastys, kodėl vaikai vengia sugrįžti į savo namus, apima jų įtemptus tarpusavio santykius šeimoje. Dauguma vaikų atpažįsta, kad barniai, pakeltas tonas, ir žodiniai užgauliojimai nėra normalus bendravimas, tad kreipdamiesi pagalbos jie sąmoningai įvardija, jog namuose patiria psichologinį smurtą.
„Įprastai nesutarimai namuose tarp vaikų ir tėvų kyla dėl buities dalykų, mokslo pasiekimų, laisvalaikio leidimo būdų ir pan. Tačiau stebime vis dažnesnius atvejus, kai psichologinis smurtas iš namų aplinkos persikelia į elektroninę erdvę, kurioje aktyviai veikia ne patys vaikai, bet jų tėvai. Pavyzdžiui, vaikui būnant mokykloje, tėvai jam rašo žeidžiančias žinutes, išreiškia grasinimus, kas jo lauks sugrįžus namo. Arba savo vaiką šmeižiančias žinutes tėvai ima rašyti jo draugams, bendraklasiams, mokytojams – tad kitą dieną vaikui tenka atsiprašinėti ar teisintis prieš kitus žmones dėl savo artimųjų elgesio“, – pasakoja J. Griškonienė.
Vaikai yra linkę saugoti savo tėvus net ir patirdami fizinį smurtą
J. Griškonienė įvardija, kad dar sudėtingesnės situacijos, kurias girdi vaiko teisių gynėjai, skambučių centre konsultuodami vaikus, yra namuose patiriamas fizinis smurtas. Pasitaiko, jog tokiais atvejais patys vaikai išreiškia norą bent jau kurį laiką pagyventi kitoje aplinkoje – pas giminaičius, draugus, ar netgi globos įstaigoje – tačiau kreipdamiesi pagalbos jie kartu baiminasi savo tėvų reakcijos, nenori jų įskaudinti.
„Net ir patiriamo fizinio smurto atvejais vaikai yra linkę saugoti savo tėvus. Prieš prašydami realios pagalbos pasirūpinti jų saugumu, vaikai dažnai nerimauja, „o kas bus su mano tėvais?“. Mes visuomet akcentuojame vaikams, jog reaguodami, pirmiausia, siekiame juos apsaugoti ir surasti būdų, kaip padėti visiems šeimos nariams. Kartais būtinybė laikinai užtikrinti vaiko saugumą jo giminaičių ar šeimos draugų namuose, motyvuoja tėvus priimti pagalbą ir kurti pozityvius pokyčius, kurie leistų vaikui sugrįžti į pasikeitusią ir saugią aplinką“, – sako J. Griškonienė.
Vaiko teisių gynėjams vis dažniau tenka sulaukti vaikų skambučių realiuoju laiku, kai paskambinę jie praneša, jog vaikšto aplink savo namus, bet bijo į juos sugrįžti, tad prašo pasirūpinti jų saugumu čia ir dabar.
„Vaikų skambučiai paliečia labai jautriai, ypač, kai kitapus linijos girdi, jog vaikas verkia, išsako konkrečią baimę, kas jo gali laukti namuose arba net užsimena apie norą žalotis. Tuomet reaguojame žaibiškai – stengiamės, kad pokalbio metu vaikas bent kiek nusiramintų ir pajaustų, kad jam saugu kalbėti bei patikėti kitam žmogui svarbią informaciją, kuri operatyviai leistų padėti tiek jam, tiek jo šeimai“, – sako J. Griškonienė.
Vaikų kreipimaisi auga: per pusantrų metų – nuo dešimčių iki šimtų
Pusantrų metų veikianti Vaiko teisių linija jau sulaukė daugiau nei 13 tūkst. žmonių kreipimųsi. Nors čia skambinti ir rašyti gali kiekvienas, kuris aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, visgi pačių vaikų skambučiams ir žinutėms yra skiriamas ypatingas dėmesys.
Turimais statistiniais duomenimis, vien per šių metų pirmąjį ketvirtį, lyginant su praėjusiais metais, sulaukta apie tris kartus daugiau vaikų paklausimų. Didžioji dalis jų – apie 80 proc. – pasitvirtina kaip galimi vaiko teisių pažeidimai.
„Labai vertiname kiekvieną gautą vaiko skambutį, atsiųstą laišką ar parašytą žinutę, nes dažnai tokie kreipimaisi prasideda žodžiais „daugiau neturiu su kuo pasikalbėti ir pasitarti“. Tokiais atvejais ypatingai svarbu parodyti vaikui, kad yra žmonių, kuriems jis ir jo patiriami iššūkiai yra svarbūs, pasakyti, jog kiekvienam sunkumui galima surasti sprendimą, o jeigu matome, kad pagalbos reikia artimiausiai vaiko aplinkai – ieškome būdų, kaip susisiekti su šeima, pasikalbėti ir motyvuoti priimti pagalbą“, – sako J. Griškonienė.
Kilus klausimams, kviečiame žmones pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
