Operacija užtruko
Domuko mama Deimantė prisimena, kad išgirdus mylimo sūnelio diagnozę, jai ėmė žemė slysti iš po kojų: „Kiekvieną dieną turėdavau surasti jėgų keltis. Atrodydavo, kad skauda kiekvieną kūno ląstelę. Nemiga, panikos priepuoliai tapo kasdieniniai palydovai. Buvo sunku suvokti, kad ši nelaimė ištiko mūsų šeimą. Galvodavau, kad išgyvenu baisų košmarą, kuris vieną dieną baigsis. Širdis plyšta iš skausmo žinant, kiek Domukas turės iškęsti, kad nesėkmės atveju jis gali turėti labai skaudžių liekamųjų reiškinių, o apie patį blogiausią scenarijų aš tiesiog negaliu pagalvoti...“.
Šiandien Domukas jau grįžęs namo po sėkmingos operacijos Vokietijoje ir reabilitacijos Lenkijoje. Deimantė puikiai prisimena kelionės pradžią.
„Gyvenu savo svajonių gyvenimą“ – besikraudamas lagaminą ištarė Domukas. Šių žodžių aš niekada nepamiršiu. Tuomet mes sėdome į automobilį ir išvykome į pačią svarbiausią ir baisiausią kelionę. Nors ir tikėjomės geriausio, tačiau negalėjome žinoti, ar namo sugrįšime trise...“, – graudinasi Deimantė.
Moteris puikiai prisimena operacijos dieną.
„Domą išvežė iš palatos verkiantį. Mano širdis verkė kartu su juo“, – sako ji.
Nors gydytojai planavo, kad operacija truks 2 valandas, tačiau užtruko gerokai ilgiau – net šešias.
„Kiekviena papildoma valanda man atrodė lyg metai būtų praslinkę“, – prisimena Deimantė.
Reikia džiaugtis, o ne verkti
Mama puikiai mena ir akimirką, kuomet po operacijos buvo pakviesta į reanimacijos palatą.
„Gydytojai buvo gerai nusiteikę, patvirtino mums, kad viskas vyko sklandžiai. Operacija buvo be galo sudėtinga, nes auglys visiškai nesiskyrė nuo smegenų struktūros. Prasidėjo ilgos dienos reanimacijoje. Domas labai vėmė, nieko nevalgė. Jis blogai matė, nuolat svaigino, todėl negalėjo sėdėti. Pamenu, kartą gydytojas paklausė, ar Domukas žino, kuri šiandien savaitės diena. Ir aš suvokiau, kad net ir pati nežinau, nes laikas ten įgauna visiškai kitą formą, jį pradedi skaičiuoti ne dienomis ir valandomis, o injekcijomis, gydytojų vizitais, vaistų dozėmis nuo skausmo ir pykinimo.
Deimantė džiaugiasi, kad Domuką nuo pirmų dienų pamilo visas personalas, o su keletu iš jų užsimezgė nuoširdi draugystė ir stiprus ryšys.
„Kaskart mane stebino jų atsidavimas, rūpestis ir pagalba. Tiesiog sunku žodžiais nupasakoti... Nors Domas supranta ir galėjo susikalbėti angliškai, slaugytojai vis tiek kalbėjo per vertėją, kad būtų tikri, jog vaikas tikrai juos supranta. Domukas kasdien buvo lepinamas ledais, šokoladu, „Nutella“, pudingais ir braškėmis. Vien dėl to, kad vaikas bent ką nors suvalgytų“, – prisimena mama.
Po 8 dienų Domukas buvo perkeltas į paprastą palatą ir pradėjo pratintis eiti į lauką, o pykinimas vis retėjo.
„Pagaliau sūnelis pajautė, kad ir vėl gyvena!“, – šypsosi Deimantė.
O pati geriausia žinia laukė po magnetinio rezonanso tyrimo – auglys visiškai pašalintas!
„Kai iš gydytojų išgirdome šią žinią, ėmėme nevalingai verkti. Ir tada pasigirdo Domuko balsas: „Kodėl verkiate? Reikia džiaugtis!“, – pasakoja berniuko mama.
Toks, kaip prieš operaciją
Savaime suprantama, kad tokia sudėtinga operacija negalėjo nepalikti komplikacijų – Domukui sutriko koordinacija, todėl jam buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, valdyti dešinę ranką, tačiau, pasak neurochirurgų, reabilitacija viską išspręs.
Išvykęs iš Vokietijos, Domukas 3 savaites praleido reabilitacijoje Lenkijoje. Šiuo metu jis jau grįžęs namo, buvo labai išsiilgęs savo sesės, senelių, šuniuko, darželio ir draugų.
„Toliau tęsiame reabilitaciją Lietuvoje, Domukas labai greit stiprėja. Jis išliko lygiai toks pats, kaip ir prieš operaciją – linksmas, laimingas ir besidžiaugiantis kiekviena diena“ – šypsosi mama ir skuba padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie šio stebuklo. – Ačiū visiems, kurie siuntėte mums linkėjimus, meldėtės kartu su mumis ir suteikėte mums finansinę paramą, kurios dėka mes savo glėbyje galime glausti mylimą sūnelį Domuką“.
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ taip pat nuoširdžiai dėkoja visiems geradariams, kurie atsiliepė į pagalbos šauksmą, Domuko šeimai padovanodami patį tikriausią stebuklą. Kiekvienas galite padėti vėžiu sergantiems vaikams išgyventi, skirdami 1,2 proc. savo GPM fondui „Mamų unija“, kuris jau 15 metų globoja onkologinę diagnozę išgirdusius vaikus ir jų šeimas.
