Vėliau, 19 nėštumo savaitę, nuvažiavusi pas gydytoją ji sužinojo, kad viena iš dvynių nesivysto taip, kaip turėtų, t. y. jai nebuvo išsivystę organai, o tai reiškė, kad ji neišgyvens. Kadangi abi mergaitės turėjo tiek atskiras placentas, tiek virkšteles, kitai mergaitei pavojus negresė.
Po šio apsilankymo pas gydytoją, grįžusi namo Dovilė vėl pradėjo kraujuoti – šį kartą gausiai, todėl nedelsdama ji iškvietė greitąją ir buvo išvežta į ligoninę. Čia ji praleido kurį laiką, bet artėjant žiemos šventėms buvo paleista namo. Tuo metu Dovilei buvo prasidėję skausmai, kurie tapo sunkiai pakeliami vieno iš apsilankymų pas endokrinologą metu, mat ji sirgo nėščiųjų diabetu:
„Laukiant vizito pas gydytoją man prasidėjo sąrėmiai, todėl iš ten buvau nuvežta į nėščiųjų priimamąjį. Mane apžiūrėję gydytojai nusprendė, kad turėčiau vartoti magnį, tačiau po paros sąrėmiai sugrįžo“.
Taip 2019 metų gruodžio 31-ąją gimė 25 savaičių ankstukė Iglė, svėrėrusi 754 g.
„Po maždaug septynių minučių pagimdžiau ir antrąją mergaitę, kuri, deja, neišgyveno. Kadangi gydytojai mus buvo perspėję – mes viską žinojome ir buvome tam pasiruošę“, – pasakoja Iglės mama.
Dovilė, kartu su dukra Igle, ligoninėje iš viso praleido 196 dienas, iš jų 97 dienas – kūdikių reanimacijoje. Trečią para po gimimo Iglei prasidėjo nekrotizuojantis enterokolitas – virškinamojo trakto liga, kuri pažeidžia žarnyno sieneles. Dėl šios ligos Iglei reikėjo daryti operaciją, kurios metu jai buvo pašalintas beveik visas plonasis žarnynas, todėl reikėjo išvesti ileostomą, kas reiškia, kad prie mergaitės buvo pritvirtintas specialus maišelis, į kurį subėgdavo visos žarnyno atliekos. Po operacijos Iglė 9 savaites praleido inkubatoriuje, kur po truputį augo ir stiprėjo.
Iglė buvo maitinama tik per veną, kadangi buvo pašalintas plonasis žarnynas. Tiesa, gydytojai dar kartą įtarė, kad kažkas negerai su žarnynu ir darė antrą operaciją, tačiau įtarimai nepasitvirtino.
Dovilė sako, kad didžiausia problema buvo sepsiai, kurie vis kartojosi – jų buvo 13 ir tiek pat kartų Iglei buvo perpiltas kraujas. Dėl daugybės infekcijų Iglė kurį laiką nekvėpavo pati, teko sugerti ne vieną kursą antibiotikų: dėl plaučių uždegimo, sepsio, grybelinės infekcijos ir t. t.
„Po kelių mėnesių nuo gimimo Iglei buvo padaryta ir trečioji žarnyno operacija – reikėjo sujungti žarnas, kad tuštintis galėtų pati, tačiau operacija nebuvo sėkminga. Gydytojai vis sakydavo, kad nieko nebegali padaryti, kad jau viskas. O aš visada tikėjau ir sakiau, kad Iglė tikrai gyvens ir viskas bus gerai“, – prisimena Dovilė.
Kadangi sepsis ir ligos Iglei vis kartodavosi, nuo vaistų ji buvo visa ištinusi, buvo ištikęs ir epilepsijos priepuolis, kuris daugiau niekada nebepasikartojo:
„Tuomet prasidėjo karantinas, buvome visai vienos. Vis kėlėmės iš palatos į reanimaciją ir atgal, ir taip kelis kartus, kol galiausiai gydytojai nusprendė bandyti žarnų sujungimo operaciją atlikti dar kartą. Galiausiai operacija pavyko, Iglė pradėjo tuštintis pati ir situacija po truputį tvarkėsi“.
Tiesa, po operacijos mergaitei buvo įdėta gastrostoma – vamzdelis, įvestas į skrandį, tam, kad būtų užtikrintos virškinamojo trakto funkcijos. Su šiuo vamzdeliu Iglė gyvena iki šiol. Iš tikrųjų, paskutinioji operacija labai padėjo – Iglė pradėjo sparčiai augti, priaugo svorio, nebesikartojo sepsis bei ligos ir jau netrukus Iglė, kartu su mama, galėjo važiuoti namo:
„Namo grįžome su kvėpavimo aparatu, kurio Iglei kartais reikėdavo miegant, o po pusės metu papildomo deguonies jau nebereikėjo. Ilgai turėjome sunkumu su maitinimu ir gėrimu, todėl gastrostomą Iglė turi dar ir dabar“.
Dabar Iglei bevei keturi metai, ji lankosi vaiko raidos klinikoje, lanko masažus, mamos balso terapiją, ergoterapiją ir kineziterapiją. Pradėjo vaikščioti koreguotų 18 mėnesių, daug kalba savo kalba ir su logopedo pagalba stropiai mokosi naujų žodžių ir sakinių.
„Iglė labai judri, protinga. Ligoninėje visko patyrėme labai daug, bet išsikapstėme. Dabar ji auga, viskas yra gerai“, – dukra džiaugiasi Dovilė.
Dovilė pripažįsta, kad buvo tikrai sunku, ypač karantino laikotarpiu, kai buvo visai viena ir negalėjo matytis su vyru:
„Viskas labai keitėsi: vieną dieną viskas gerai, kitą – blogai. Labai padėjo kitos mamos, buvusios ligoninėje, su kuriomis vis pasikalbėdavome, pasiguosdavome. Buvau be galo išsekusi, numečiau daug svorio. Kai po karantino pagaliau susitikome su vyru, jis manęs neatpažino“.
Taip pat Dovilė pabrėžia, kad ir kas nutiktų – reikia tikėti savo vaiku, bendrauti su gydytojais, visko jų klausinėti, domėtis, ypač, kai informacijos apie ankstukus tik daugėja.
„Reikia tikėti, kad viskas bus gerai“, – savo ir dukros Iglės istoriją baigia Dovilė.
Jau 10 metų Ankstukų paramos fondas palaiko mažiausius Lietuvos kovotojus.
Prisijunkite prie geradarių būrio – kurkime gerus darbus kartu ankstukai.lt/aukoti.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
