Apie tai ji kalbės ir balandžio 18 d. mokymų akademijos „LearnED“ organizuojamoje konferencijoje švietimo bendruomenei, kurioje kartu su edukologe dr. Austėja Landsbergiene diskutuos „Pasaulis tarp utopijos ir distopijos. Ką vadinsime švietimu 2124-aisiais?“ tema.
Švietimo sistemai reikia pokyčių
Kaip teigia M. Bielskytė, šiuo metu mūsų kultūriniuose naratyvuose ir švietimo įstaigose mes per daug išaukštiname „buvimą teisiais“ ir nepakankamai mokomės. Anot jos, gimti ne fanatizmo kupinoje aplinkoje yra privilegija, kurios dauguma mūsų nepatyrė – tam tikra prasme, rasizmas, mizoginija, ksenofobija, žmonių su negalia diskriminacija ir homofobija yra taip giliai įsišakniję daugumoje mūsų civilizacinių naratyvų, kad tai yra tarsi kultūrinis vandens telkinys, kuriame plaukiojame kaip žuvys, tačiau tuo pačiu prarandame įžvalgumą ir dažniausiai tampame nepaprastai gynybiški kurio nors iš šių dalykų klausimu.
„Tačiau tiesa yra ta, kad mūsų supratimas apie bet ką – nuo pažangių neuromokslų, medicininių tyrimų ar evoliucinės biologijos, iki archeologinių mūsų praeities socialinės ar politinės tikrovės atradimų – nuolat kinta ir, kuo daugiau mokomės, tuo labiau suvokiame, kad mūsų praeities supratimas buvo labai klaidingas ir ribotas. Taigi, šis troškimas „būti teisiam“ ir „išlikti teisiam“ iš tikrųjų yra šiandieninės poliarizacijos, sąmokslo teorijų, įvairių formų fanatiškų ideologijų ir t.t. esmė.
Mums reikia švietimo sistemos atnaujinimo – švietimo, kuris įkvepia smalsumą ir kuris yra nuolatinio mokymosi pagrindas. Ir ne tik vaikams, bet ištisoms kartoms. Užuot skatinusi likti vienodumo šachtoje, mūsų švietimo sistema turi įkvėpti mus norėti siekti daugiau – ne tik disciplininės kompetencijos, bet ir žmogiškosios patirties požiūriu“, – į įsisenėjusią problemą dėmesį atkreipia futurologė.
Pasak jos, kad ir kokį pokytį įvykdo žmonės, jis visada prasideda nuo įsivaizdavimo, koks galėtų būti pasaulis, kuriame toks pokytis yra įmanomas. Iš esmės, jei to nepastebėsime, vargu ar galėsime tai padaryti, ypač, kai kalbama apie sudėtingesnius klausimus, pavyzdžiui, klimato kaita, alternatyvos linijinei iškastiniu kuru grindžiamai ekonomikai, būsimos (galbūt, bioinžinerijos būdu sukurtos) pandemijos rizika, hibridinis karas ir t.t. – tokiems pokyčiams reikia didelio visuomenės bendradarbiavimo, o kartais ir tam tikro pasiaukojimo individualiame lygmenyje.
„Taip pat netiesa, kad ateitis įvyksta be jokių įspėjimų arba, kad niekas apie tai nežino – nuo „Brexit“ ir Donaldo Trumpo rinkimų, Rusijos invazijos į Ukrainą ir kriptovaliutų katastrofos, iki pavojaus, kurį kelia euforija dėl dirbtinio intelekto. Tokie žmonės kaip aš ir mano bendraminčiai, dirbantys ateities prognozavimo srityje, kur dėmesys labiau sutelktas į technologijų etiką ir kovos su dezinformacija strategijas, būdavome pirmieji, įžvelgę ateinantį pokytį, tačiau didžiosios žiniasklaidos priemonės, pagrindiniai konferencijų organizatoriai ir net vyriausybinės institucijos ne kartą ignoravo daugumą tokių įspėjimų. Štai kodėl kiekvieną kartą, kai vertiname kokią nors konkrečią technologinę naujovę ar siūlomą politikos pakeitimą, labai svarbu ne tik įtraukti, bet ir sutelkti dėmesį į tuos, kuriems kyla pavojus dėl tokios naujovės ar politikos pokyčių padarinių patirti žalą, o ne tik tuos, kurie iš tokio pokyčio gali gauti naudos“, – apie klaidas, kurias padarė pasaulio visuomenės, pasakoja M. Bielskytė.
Paklausta, kaip tai padaryti švietimo programos prioritetu, kai ugdymo specialistai yra pervargę, futurologė konkreti: atsižvelgiant į tai, kur krypsta reikalai dėl dirbtiniu intelektu paremto dezinformacinio karo ir kaip mūsų švietimo sistemą gali išnaudoti priešiški subjektai, pavyzdžiui, Kremlius, Irano Islamo Respublika, įvairios teroristų organizacijos, įskaitant baltųjų „supremacistų“ grupes Vakarų pusrutulyje, mes tiesiog neturime prabangos kvailioti.
„Niekada nebus pakankamai išteklių visai dezinformacijai uždrausti, todėl ilgalaikė strategija, kurią turime įgyvendinti – padaryti taip, kad mūsų „kolektyvinės sąmonės“ dirva būtų mažiau derlinga tokiai dezinformacijai. Taigi, didesnio masto raštingumo programų finansavimas yra būtinas – ir ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, o ypač – vyresnio amžiaus žmonėms. Žinau, kad tai gali atrodyti neįmanoma, bet tai turi būti atlikta, nes gyventi tikrovėje, kurioje to nebuvo padaryta, bus brangiau – būtent todėl dabar tuo yra suinteresuotos ne tik nacionalinės vyriausybės, bet tarptautinės valdymo institucijos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos ir pan.“, – pabrėžia ji.
Pedagogai-futuristai – kaip esminis geresnės ateities veiksnys
Nors gali kažkam pasirodyti kitaip, mes visi galimą ateitį formuojame dideliais ar mažais savo pasirinkimais. Pasak M. Bielskytės, kai kurie iš mūsų gali tiesiogiai paveikti vos kelių žmonių gyvenimus, kiti – šimtus, o dar kiti – milijonus ar net milijardus, tačiau tiesa ta, kad kiekvienas veiksmas yra svarbus, taip pat, kaip ir svarbi mūsų apatija vienu ar kitu klausimu.
„Kai atsiribojame nuo realybės, kad ir mes galime daryti įtaką ateičiai, galiausiai nutinka taip, kad gyvename ateityje, kurią mums sukūrė kažkas kitas. Šiame procese pedagogų darbas yra labai svarbus, tačiau dėl mūsų visuomenėje įsisenėjusio požiūrio, kai esame linkę teigiamai vertinti tik tą žmogų, kuris viešai pasiekė pripažinimo, o pamirštame žmones, kurie prie tos sėkmės vienaip ar kitaip prisidėjo, pedagogai dažnai lieka taip ir nežinomi herojai.
Galiu pasidalinti labai asmeniška istorija, kaip mano gimnazijos geografijos mokytoja – Sniega Raubaitė iš Šiaulių Didžvario gimnazijos – prisidėjo prie to, kad tapau tuo, kuo esu šiandien. Dėl tuomet nediagnozuotos neurodivergencijos ir dėl to, kaip aš atrodžiau (visada buvau pats mažiausias vaikas, be to, sulaukdavau daug patyčių dėl to, kad neatrodžiau „pakankamai lietuviškai“), mokykloje patirdavau sunkumų, buvau labai protinga, bet neabejotinai „geek‘išku“ ir netradiciniu būdu, todėl labai nepritapdavau bet kokioje grupinėje veikloje su kitais vaikais.
Tačiau puikiai prisimenu, kaip mūsų geografijos mokytojos vedamos pamokos atvėrė mano protą ir smalsumą tyrinėti pasaulį. Jos pamokos ir mano tėvo mintys apie tai, kaip jo svajonės apie keliones atrodė neįmanomos pasaulyje po geležine uždanga, buvo būtent tai, kas pasėjo manyje nepasotinamą troškimą suprasti pasaulį, kuris yra visiškai kitoks nei tas, kuriame užaugau. Nuo tada gyvenau, dirbau ir keliavau daugiau nei po šimtą šalių, o juk viskas prasidėjo nuo mano gimnazijos mokytojos Sniegos – aš amžinai už tai jai esu dėkinga“, – apie pedagogo įtaką būsimiems mokinių pasirinkimams pasakoja M. Bielskytė.
Ji pabrėžia, kad empatija yra tai, kas daro mus žmonėmis ir į ką turime labiau susitelkti, kad pagerintume mūsų ateities švietimo būklę, tačiau tik empatijos neužtenka, nes mintis, kad galime jausti ar pažinti kitos būtybės patirtį, taip pat yra labai iliuzinė. Todėl labai svarbu, kad išmoktume geriau naudotis visomis įmanomomis technologinėmis priemonėmis ir platformomis, kad ugdytume ne uždarumą, o atvirumą, remtume ne mūsų polinkį izoliuotis, bet smalsumą. O pedagogai yra esminis viso to vardiklis.
„Paskutinis dalykas, kurį noriu pridurti, yra apie traumas – Lietuvoje mes vis dar išgyvename totalitarinio režimo, kuris buvo Sovietų Sąjunga, traumos pasekmes. Jis traumavo mūsų tėvų ir senelių kartas, taigi, ir toliau veikia mus iki šių dienų. Taip pat gyvename visai šalia karo zonos Ukrainoje, todėl karas gresia ateiti ir į Lietuvą, sugrąžindamas traumuojančius ankstesnių kartų košmarus. Be to, dėl klimato kaitos vis dažnėjant nesutramdomiems gamtos gaivalams, taip pat fašizmo idėjoms plintant visame pasaulyje, mus nuolat traumuoja tai, ką stebime žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje, todėl spręsti, o ne šluoti po kilimu visas šias traumines patirtis ir rasti būdą, kaip atitaisyti visą susikaupusį visuomenės skausmą, bus vienas didžiausių ateities iššūkių, į kurį reikia atsižvelgti kaip į neatskiriamą būsimo švietimo dalį“, – kam ruoštis pasakoja futurologė M. Bielskytė.
Daugiau apie būsima konferenciją galima sužinoti čia: https://learned.lt/mokymai/svietimo-lyderiu-konferencija-learned24/
