Kviečia pažaisti
Feisbuko vartotoja (duomenys žinomi) pasidalijo gautomis žinutėmis. Erika Erika pasivadinusi mergina jai siūlė užsidėti kilpą ant kaklo ir tada ją labai stipriai užveržti.
„Jei mano vietoje būtų pakliuvusi mergaitė, norėdama išbandyti šį „žaidimą“, būtų netekusi gyvybės dėl kažkieno žaidimų, nieks nebūtų supratęs ir radęs priežasties. Pasidalinkit kam nesunku! jog pamatytų daugiau tėvų“ – savo profilyje rašo ji.
Patikrinus profilį Erika Erika matyti, kad jis netikras – sukurtas neseniai, o skurdus asmeninių duomenų kiekis rodo jog, greičiausiai, už jo slypi išgalvotas asmuo.
Vaikus lengviau įtraukti
Psichologai neslepia, kad tokios žinutės iš tiesų gali kelti pavojų vaikams.
„Tokios žinutės vaikams kelia pavojų, nes jie yra žymiai labiau patiklūs. Jei kažkas įtikinamai kviečia išbandyti kažkokį veiksmą, tai gali kelti pavojų, nes vaikai smalsūs, jiems įdomu, kas atsitiks. Tai galioja kalbant ir apie rizikingus veiksmus, ir apie kvaišalus. Kitas dalykas – vaikai įtaigūs. Juos lengviau įtikinti žodžiais „padaryk“, „privalai“, „jei tu mane gerbi“, „jei tu ne bailys“, – vardija Paramos vaikams centro psichologė psichoterapeutė Erna Petkutė.
Dažniausiai ant tokio jauko pakliūna vaikai, kurie lengvai naudojasi internetu ir gerai skaito – tai būtų apie 8–13 metų amžiaus. Vėliau atsiranda kritiškesnis mąstymas, svarstymai, kas galėtų taip rašyti, tariamasi su bendraamžiais.
„Be abejo, tai priklauso nuo vaiko amžiaus, pažeidžiamumo, atvirumo, asmenybinių savybių. Ypač pažeidžiami, kurie turi silpnus socialinius ryšius, patiriantys patyčias, besijaučiantys vieniši ar atstumti vaikai“, – pastebi centro „Anima psichologija“ psichologas, egzistencinės psichoterapijos praktikas Karolis Poderis.
Svarbiausia – santykis su tėvais
K. Poderis primena, kad sulaukus tokios žinutės ar tokią perskaičius pas vaikus, pirmiausiai reikėtų nepamesti galvos.
„Siūlančių „pagalbą“ priemonių yra galybė pradedant išmaniaisiais laikrodžiais, kuriuos gali kontroliuoti tėvai, girdėti ką vaikas kalba ir pan., baigiant interneto naršymo ataskaitų suvestinėmis, bet čia, manau, priemonės labiau tinkamos kriminalinės žvalgybos darbui, o ne vaikų auklėjimui. Naudodami prieš tai mano jau minėtas išmanąsias kontrolės priemones siunčiama žinutę, kad pasaulis yra labai nesaugi vieta, kitu atveju kam visą to reiktų? Taip auga nesaugus, visą aplinką norintis kontroliuoti individas. Pasaulis nėra toks nesaugus, koks gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“, – teigia egzistencinės psichoterapijos praktikas.
Kaip praktinį patarimą jis siūlo pirmiausiai pradėti nuo socialinių tinklų anketos privatumo nustatymų sureguliavimo, kad anketa būtų pasiekiama tik draugų draugams, padėti vaikui nusistatyti ribas bendraujant su nepažįstamaisiais.
Pasak psichologės psichoterapeutės E.Petkutės vienas iš kertinių dalykų, padėsiančių išvengti nelaimės yra švietimas.
„Viena pusė mokymas neatidarinėti nepažįstamų portalų, neskaityti tokių žinučių. Kitas svarbus dalykas – mokyti vaikus aptarti ir pasidalinti, kai jis išsigando perskaitęs, o gal sulaukė pasiūlymo gauti prizą, laimėti prieigą prie virtualaus žaidimo. Vaikai turi nebijoti pasakyti tėvams. Aišku, dažnai tėvai patys panikuoja ir pradeda komentuoti: „Kodėl lindai ir pats rašei!“ Turime per kelias sekundes susitvardyti, nusiraminti ir pasidžiaugti, kad pasidalino. Tai labai svarb prevencinė priemonė – geras ryšys, mažiau kritikos, barimo ir vaikų atsakomybės pervertinimo. Jei vaikai suprastų, kad tai pavojinga, jie nedarytų to, bet jie kitaip žiūri, jiems tai neatrodo pavojinga“, – teigia Paramos vaikams centro specialistė.
Jai antrina ir „Anima psichologija“ centro psichologas.
„Saugi aplinka turi būti kuriama nuolat. Svarbu, kad vaikas turėtų pasitikėjimą suaugusiais ir su jais galėtų kalbėti apie dalykus, kurie neramina. Kalbėti žinodamas, kad jo nebaus, o išklausys ir padės. Trumpai tariant: svarbiausia pasitikėjimu grįstas santykis, kad vaikas atsidūręs stresinėje situacijoje, turėtų galimybę kreiptis žinodamas, kad suaugusysis jam gali padėti“, – pataria K. Poderis.
Nusikaltėlį pagauti padėjo geras santykis su tėvais
Periodiškai vis nuskamba įvairios žinutės, kuriose nepažįstamieji skatina nepilnamečius imtis kokios nors pavojingos veiklos.
„Dirbant kalėjime psichologu teko susidurti su asmenimis nuteistais už panašias veikas. Prisimenu vieną vyruką, kuris šantažuodavo nepilnametes viename iš socialinių tinklų, spausdavo jas atsiųsti seksualinio pobūdžio nuotraukas. Teko skaityti bylos medžiaga, neslėpsiu, buvo labai nemalonu. Tas vaikinas gyvenime buvo patyręs labai daug patyčių, bėgdavo iš namų, prieš jį nuolatos smurtaudavo tėvai, išėjęs iš jų tapo priklausomas nuo alkoholio. Mano nuomone, jis prieš aukas rodydavo galią ir kontrolę, nes savo gyvenime, jis mažai ką kontroliavo ir spręsdavo, tai tapo jo hiperkompensacijos mechanizmu. Nepavadinčiau tokių žmonių „nepilno proto“, tai labai sužaloti ir pasimetę savyje žmonės, kuriems reikalinga psichikos sveikatos specialistų pagalba“, – įsitikinęs egzistencinės psichoterapijos praktikas.
Jo minėtoje istorijoje mergina gerai sutarė su mama ir jai parodė gautas žinutes – taip smurtautojas buvo pričiuptas.
E. Petkutė taip pat pamena „mėlynojo banginio“ fenomaną, kuomet buvo vaikai buvo įtraukiami į žaidimą, kuriame turėjo atlikti daugybę užduočių, o pabaigoje nusižudyti.
„Visi buvo sukilę, bet gali būti ir taip, kad baimės reklama išdidina problemą. Ne tiek daug vaikų tai daro, bet pasisėja bendras siaubas. Nepamirškite vaikų nuraminti, kad iš interneto rankos niekas neiškiš ir už gerklės nesugriebs, bet svarbu saugotis ir apie bet kokius neaiškius kontaktus atvirai pasikalbėti su tėvais“, – pataria Paramos vaikams centro psichologė psichoterapeutė.
