Projekte šiuo metu dalyvauja apie 60 vaikų iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos vietų, lankančių Vilniaus, Varėnos, Lentvario, Švenčionių, Ignalinos vaikų dienos centrus. Turime apie 50 rėmėjų, kai kurie iš jų remia po du, net po tris vaikus.
Šie žmonės suteikia vaikams galimybę įsigyti šiltus batus, naują kuprinę, mokytis, lankyti būrelius, ugdyti talentus, o kartais – net pasiekti dideles svajones.
Tačiau finansinė parama – dar ne viskas.
Rūpestingai saugomi laiškai
„Svarbiausia būdavo sužinoti, kaip sekasi, ir ar viskas gerai“, – šypsosi Gabrielė, prisimindama savo rėmėją Andrių. Gabrielei jau 18 metų, šiuo metu ji ruošiasi baigti 12-tą klasę ir mokosi floristikos profesinėje mokykloje. Kelerius metus iki tol, kol sulaukė pilnametystės, ji lankė Carito vaikų ir paauglių dienos centrą „Vilties angelas“ ir turėjo savo rėmėją.
„Niekad nesu jo mačiusi, bet iš laiškų atrodo, kad tikrai šiltas žmogus, draugiškas, niekada nepasiduodantis. Buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip sekasi tiek jam, tiek jo draugams, jo šeimai ir vaikams, ar nieks neserga“, – pasakoja mergina.
Rėmėjas į Gabrielės laiškus visada atsakydavo, per kiekvienas šventes atsiųsdavo ir dovanėlių. Visus laiškus Gabrielė saugoja iki šiol.
Būtent su Andriaus pagalba merginai pavyko susitaupyti ilgai siektam tikslui – vairavimo teisėms. Mat tuos pinigus, kuriuos gaudavo iš savo rėmėjo, Gabrielė naudojo labai atsakingai: „Nebuvau iš tų vaikų, kurie labai leidžia pinigus, nusipirkdavau tai, ko reikėdavo, pratybas ir panašiai. Bet visa kita atsidėdavau.“
Mergina džiaugiasi, kad šiandien jau gali leisti sau lankyti vairavimo pamokas.
Gabrielė dalinasi, kad dalyvaudama šiame projekte įgijo daugiau pasitikėjimo pasauliu: „Supratau, kad jei žmogus nori, jis tau padės, nes jis supranta, kad tau reikia pagalbos. Labai daug davė tiesiog bendravimas – rašymas labai padėdavo atsipalaiduoti, paleisti visokias nereikalingas mintis.“
Šiuo metu Gabrielė ruošiasi baigiamiesiems egzaminams ir, kaip didžioji dalis abiturientų, jaučia daug įtampos dėl ateities. Mergina svarsto apie galimybę ateityje mokytis renginių organizavimo. Paklausta, ar norėtų kada nors pati tapti rėmėja, Gabrielė net nesudvejoja: „Jeigu man leistų finansinės galimybės, tikrai taip! Tikrai norėčiau prisidėti prie kokio nors vaiko geresnio gyvenimo, užtikrinti, kad jam gyvenime būtų bent šiek tiek lengviau, ar net padėti išpildyti jo svajonę.“
Ne viskas nagais ir ragais užkovojama
Mūsų rėmėja Gabija šiame projekte dalyvavo ilgiau nei 10 metų: „Negaliu sakyti, kad per visus tuos metus nebuvo situacijų, privertusių pagalvoti, kad šiuo metu yra sunkiau finansiškai ir gal reikėtų sustoti.“
Dar tada, kai buvo studentė, moteris nusprendė dalį pinigų skirti geriems darbams ir netrukus rado informacijos apie projektą „Parama per atstumą“. Gabija pradėjo remti dvi mergaites, Agnę ir Arintą, kai abi buvo šeštokės, ir rėmė jas iki pat pilnametystės.
„Pačioje pradžioje dar buvau studentė, labai ilgai mokiausi ir turėjau du dekreto laikotarpius, kai finansiškai buvo sudėtingiau. Bet projekto idėja mane labai įkvėpė ir atrodė prasminga“, – pasakoja moteris. – „Net ir sudėtinguose gyvenimo etapuose ateidavo suvokimas, kad kažkam kitam turbūt reikia labiau, o sunkios situacijos vis tiek išsisprendžia.“
Gabijos paramos dėka viena iš mergaičių turėjo galimybę sportuoti, o kita mergaitė galėjo įsigyti naujų batų, rūbų, turėti kažką neatiduoto, nepaskolinto, bet savo pačios. Visus tuos metus Gabija nuolat sulaukdavo žinučių, kaip mergaitėms sekasi: „Vaikų laiškai tikrai nudžiugindavo. Mergaitės labai gražiai rašė ir savo darbelius atsiųsdavo, kurie labai jaukiai nuteikdavo. Grįžtamasis ryšys būdavo ypač svarbus ir suteikė prasmės jausmo.“
Prisimindama visą dalyvavimo projekte laikotarpį, ji šypsosi: „Per tą laiką ne tik merginos suaugo, bet ir aš pati suaugau. Kai pirma mergaitė sulaukė pilnametystės, buvo keista – negi gali būti, kad ji jau tokia didelė, tokia suaugusi? Ir kaip čia taip prabėgo tas laikas... Atėjo ir pasididžiavimo jausmas – vadinasi, ji tokia didelė, kad gali būti savarankiška, gali priimti sprendimus ir atsakyti už save.“
Dabar Gabija dirba gydytoja, pati yra dviejų vaikų mama ir laukiasi trečiojo. Pasak jos, norint tapti rėmėju, svarbiausia yra atsakomybės jausmas: „Turbūt labiausiai, ko nereikia vaikams, kurių gyvenimo sąlygos sudėtingesnės, tai nestabilumo. Jų gyvenime turi būti kas nors stabilaus, į ką būtų galima atsiremti. Šie vaikai dažnai nepatiklūs, bet jeigu jų lūkesčiai nuolat išsipildo, požiūris į pasaulį gali tapti šiek tiek šviesesnis, gražesnis – ne viskas yra tamsu, ne viskas yra nagais ir ragais užkovojama, viskas gali būti paprasčiau.“
Pamatyti pasaulį kitaip
„Sujaudina ne didelės pinigų sumos, bet nuoširdus rūpestis, tikras domėjimasis vaiku“, – atskleidžia projekto „Parama per atstumą“ koordinatorė Virginija.
Moteris prisimena vieną projekto dalyvį, kuris labai mėgsta keliauti ir iš kiekvienos kelionės atsiunčia vaikui po atvirlaiškį. Nuoširdžiais ir palaikančiais žodžiais jis stengiasi vaiką įkvėpti, kad štai – užaugsi, ir tu galėsi keliauti, tiek daug pamatyti!..
„Manau, kad čia ir slypi projekto grožis – vaikui svarbu, kad kažkas juo domisi, kažkam jis rūpi“, – sako Virginija. – „Neretai vaikai iš socialinės rizikos šeimų gyvena savo aplinkos burbule, o bendravimas su rėmėju – vertinga galimybė pamatyti kitokį pasaulį, truputėlį prisiliesti ir pajausti, kad gali būti kitaip, kad ir jis pats kada nors galės gyventi kitaip.“
Dalyvaudami Vilniaus arkivyskupijos Carito projekte „Parama per atstumą“ galite palaikyti konkretų vaiką, patiriantį socialinę atskirtį, ir prisidėti prie jo gyvenimo gerovės. Rėmėjas per metus vienam vaikui skiria 300 eurų, kurie padeda pasirūpinti ne tik baziniais vaiko poreikiais, bet ir suteikti reikiamą psichologinę pagalbą, ugdyti vaiko talentus ir socialinius įgūdžius. Projektas ypatingas tuo, kad ryšys tarp vaiko ir rėmėjo kuriamas susirašinėjimu laiškais.
Šiuo metu dviems vaikams iš socialinės rizikos šeimų reikalinga rėmėjų parama. Jeigu susidomėjote, plačiau apie projektą bei tapimą rėmėju galite sužinoti čia.
