– Trylikametė išėjo iš namų, palikusi telefoną ir ketvirta para šeima su ja negali susisiekti. Policijos atstovas Ramūnas Matonis sako, kad tai turbūt ne pagrobimas. Kaip manote, kas atsitiko?
– Tikiuosi, kad mergaitė kuo greičiau grįš į šeimą. Versijos keliamos įvairios ir negalime jų patvirtinti iki galo, kol neatsirado pati paauglė.
Viena iš versijų, kad viskas dėl santykių šeimoje. Paauglystė, kaip amžius, nėra paprastas. Vieniems vaikams tai praeina lengviau, kitiems sunkiau, bet pačiam vaikui sunku išbūti su savo jausmais. Be to turėjome karantiną, tad paaugliams sugrįžti į realius santykius yra didelis iššūkis. Lygiai taip pat kurti santykius su tėvais. Gali būti, kad mergaitė priėmė sprendimą atsitraukti. Tikiu, kad paauglė girdi arba žmonėms kurie ją globoja greičiau priims sprendimą grąžinti mergaitę į šeimą.
– Mama į mergaitės paieškai suburtoje grupėje parašė tikėdama, kad dukra ją skaito, parašė: „Jei skaitai, mes visi: mamytė, tėvelis, aš, šuniukai – labai tavęs pasiilgom – labai tave mylim ir laukiam namučiuose.“ Čia signalas, ar ne? Nebijok grįžti. Ar teisinga tokia tėvų žinutė?
– Man atrodo, kad tėvai imasi visų imanomų priemonių, kaip susigrąžinti. Jei svarstoma, kad mergaitė pati priėmė sprendimą išeiti, tėvai deda visas pastangas nepriklausomai nuo situacijų ir galimų scenarijų, tai kviečia ją grįžti, išreiškia pasitikėjimą, dėmesį. Tai tikrai svarbu parodyti ir įvertinti visas situacijos puses, kaip įmanoma labiau paskatinti vaiką sugrįžti – nesvarbu, kokia situacija buvo, viską galima išspręsti, galima visada kalbėti, ieškoti būdų rasti sprendimus.
– Policijos atstovas Ramūnas Matonis sako, kad visuomenės pagalbos nereikia, yra daug savanorių. Ką tai reiškia?
– Kai Kaune buvo nustatyta, tai galimas grobimas, nes mergaitė dingo konkrečioje stotelėje, buvo vienokia situacija. Dabar kita – mes kritiniais atvejais kontaktuojame su policija tiesiogiai, žiūrime, kaip galime padėti ar prisidėti. Dėliojame scenarijus, ką darysime, kai bus rastas vaikas ir dalijamės informacija. Be to, visuomet kontaktuojame su šeima, klausiame kokios pagalbos reikėtų.
Pasiūlėme ir dabar, bet kol kas nereikia – ypač siūlome padėti broliams, seserimis. Dažnai matome, kad šeimos, tokiais kritiniais momentais, būna susikoncentravę į procesą, kurį reikia užbaigti. Tik kai baigiasi paieška, tada priima pagalbą, nes reikia padėti išgyventi laikiną netektį, kurią patyrė tiek tėvai, tiek pats vaikas.
– Jei vaikas pats išėjo iš namų dėl santykių šeimoje – ta versija neatmetama. Trečia para – kada grįžta vaikas?
– Daugiau galėtų pakomentuoti policijos pareigūnai. Jei atsitraukaint nuo tos situacijos, kai vaikai negrįžta sutartu laiku, tų atvejų būna net keli per mėnesį, tada įsitraukia policiją ir per parą, per porą vaikai pareina. Dažnai būna kontaktavimas, jie atsiliepia, informuoja, bet vis tiek mes tai traktuojame kaip dingimą.
Šiuo atveju situacija sudėtingesnė, nes mergaitė paliko ar pamiršo telefoną, tai susisiekti nėra kaip. Tas kelia nerimą ir aš tikiuosi, kad jei ji priėmus sprendimą atsitraukti, tėvams pavyks tokiomis viešomis žinutėmis ją prisitraukti, o žmonės kurie ją priėmę – priims sprendimą grąžinti vaiką į šeimą.
– Manote, kad mergaitė ne viena?
– Tikiuosi, kad mergaitė ne miške viena. Modeliuojame saugiausią variantą. Tikiuosi, kad niekas nėra apribojęs mergaitės laisvės grįžti.
Dažnai vaikų dingimo atveju, jie leidžia laiką su draugais, pas draugus, kurių tėvai būna kažkur išvykę.
– Devynmetės pagrobimu ir įkalinimu įtariamas Gintaras Filipavičius pradėjo duoti parodymus teisme. Jis labai keistai kalba – paklaustas kodėl pagrobė, sako: „nenorėjau grobti, netyčia“. Teigia, kad planavo paleisti, laukė kol viskas aprims... Ką jums sako tokie pareiškimai?
– Apgailėtina. Sunku įsivaizduoti. Prokurorai paprašė įvertinti jo psichinę būklę, jo veiksmus ir pakaltinamumą dėl to, ką jis atliko. Apgailėtina laikyti vaiką tiek laiko ir laukti palankių aplinkybių įkalintą vaiką paleisti.
Kas svarbu, dabar matome, kad jei yra bent vienas žmogus, kuris galvoja, kad gali įgyvendinti tokį nusikaltimą – tegu supranta, kad yra labai daug pilietiškų žmonių, nes žmonės susivienija, yra daugybę savanorių kurie pasiryžę padėti.
– Kaip mergaitė Kaune – ar integravosi, lanko mokyklą?
– Turbūt galiu pasakyti, kad buvo suteikta visa reikalinga pagalba. Mergaitė grįžusi į mokyklą, didelių iššūkių nėra, bendruomenė supranta, dirbama su klasės vaikais ir vaikas tęsia savo gyvenimą po sugrįžimo. Tikėtina, kad pasekmių bus kiek įmanoma mažiau vaiko gyvenime.
Svarbu pasakyti, kad didžiulė trauminė patirtis vaikui būti pagrobtam, būti įkalintam su svetimu žmogumi. Nežinau, kas dar baisiau gali įvykti ir tikiuosi, kad teikiama pagalba padės įveikti dabar ir ateityje galimas pasekmes.
