Lytiškumo ugdymas
„Apie žmonių su negalia lytiškumą, seksualumą vengiama kalbėti. Tačiau šie dalykai egzistuoja ir jie – labai svarbūs. Susidaro įspūdis, kad dažnai požiūris į negalią turinčius žmonės yra, kad jiems kažko tarsi negalima. Pavyzdžiui, jei pamatysime mokykloje besiglaustančius įprastos raidos paauglius, niekas pernelyg dėmesio nekreips, tačiau jei vienas iš jų ar abudu turi negalią – tikėtina bus žiūrima kreivai. Tai yra tokie patys paaugliai, kurie bręsta ir atranda savo kūną, tačiau mūsų užduotis yra padėti jiems suprasti ir elgtis tinkamai“, – sako B. Veselienė.
Pasak G. Sabaliauskienės, kuri veda lytiškumo mokymus jaunimui, lytiškumas yra vienodas visiškai visiems vaikams, tiek neurotipiniams, tiek ne: „Juos domina tos pačios temos, vyksta tie patys kūno pokyčiai tiek berniukams, tiek mergaitėms. Tačiau skirtumas tas, kad neurotipiniai vaikai, kaip ir kitus įgūdžius, prisigaudo iš aplinkos, iš kitų vaikų, pasikalba su tėvais jiems rūpimu klausimu, ieško informacijos patys internete, knygose ir pan. O autistiški vaikai, neturi tokių sugebėjimų dėl savo komunikacijos, socialinių įgūdžių stokos, socialinio konteksto nesupratimo, o kai kuriais atvejais ir intelekto sutrikimo.“
„Viena svarbiausių priežasčių, kodėl su autistiškais vaikais būtina kalbėti apie lytiškumo ugdymą, nes jie patenka į didelę riziką būti išnaudoti. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad seksualinės prievartos paplitimas gali būti iki trijų kartų didesnis tarp moterų, turinčių autizmo spektrą, palyginti su tomis, kurios jo neturi. Lytiškumo ugdymas prasideda ne tada kai jau akivaizdūs kūno pokyčiai, tačiau gerokai anksčiau, kad vaikai išmoktų atskirti, kas yra intymu, kas gali liesti jo kūną, kaip elgtis viešoje vietoje ir pan.“, – teigia B. Veselienė.
Patarimai tėvams
B. Veselienės teigimu, svarbiausia, kad tėvai pirmiausiai patys galėtų su vaikais kalbėti apie intymias temas, pokyčius. Vienus tėvus vaikų brendimo laikotarpis „ištinka“ netikėtai, kiti – tam ruošiasi iš anksto. Pirmoji pagalba yra Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ išleista knyga „Augimas“, kurioje labai suprantamai pateikiama informacija autistiškam vaikui: kas aš esu, kas yra mano aplinka, kokios yra normos, kas gali mane liesti, kokie daiktai yra asmeniniai, kokie bendri – joje aiškinama apskritai bendrieji dalykai ir pateikiami patarimai, kaip paaiškinti brendimo laikotarpį.
„Vienas iš būdų, kaip padėti autistiškiems vaikams suprasti kūno pokyčius, yra naudoti supaprastintą, labai aiškią kalbą, be jokių perkeltinių reikšmių. Taip pat padeda vaizdinės priemonės, iliustracijos, kurios aiškiai parodo kas vyksta su jų kūnais, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Tai ypač svarbu, jeigu vaikas turi ir intelekto sutrikimą. Vesdama užsiėmimus autistiškiems vaikams, parenku pratimus, atsižvelgdama į individualius sensorinius poreikius, vaiko amžių ir supratingumo lygį. Svarbiausia – taikyti tuos pratimus kiekvieną dieną, tas pats kaip išgerti vitamino tabletę, neišgersime – nepasieksime rezultatų“, – komentuoja ergoterapeutė.
Pasak B. Veselienės, net jei tėvams atrodo, kad jų vaiko elgesys atrandant savo kūną yra netinkamas, jis nebūtinai yra apskritai netinkamas, svarbiausia yra neneigti, kad vyksta brendimo procesai, kad vaikai auga, pažindinasi su pokyčiais: „Žmogus su negalia turi teisę į visus kūniškus dalykus. Ką tėvai, gali padaryti, tai paaiškinti ir nukreipti saugia ir tinkama linkme, sukurti saugią aplinką ir išlikti, patikimais, kad vaikai jaustųsi saugiai komunikuodami apie savo brendimą.“
Sensorinis iššūkis: masturbacija
Kiekvienas žmogus kasdieną gauna daugybę informacijos per sensorines sistemas apie tai, kas vyksta aplinkoje, kas vyksta su mūsų kūnu. Anot G. Sabaliauskienės, nuo sensorikos priklauso ir žmogaus savijauta, nuotaika. Kai mes esame pikti, vadinasi mūsų sensorinė sistema šiandien veikia ne taip gerai, kaip norėtųsi. Ką mes darome, kad pakeltume sau nuotaiką? Labai daug įvairių dalykų, ir visi skirtingai: vieni eina sportuoti, kiti klauso garsios muzikos, treti valgo torto gabaliuką ir pan. Šis gebėjimas – atrasti malonų dalyką, kuris mums pakelia nuotaiką ir leidžia vėl būti gerai nusiteikusiais ir darbingais, vadinamas savireguliacija.
„Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, neturi savireguliacijos, todėl bando savo būdais nusiraminti. Kadangi, dauguma jų turi ir sensorinės integracijos sutrikimą, tas nusiraminimas būtent ir atliepiamas per sensoriką. Mokslas sako, kad maži vaikai čiulpia nykštį, kad nurimtų, o vaikai, turintys sensorikos sutrikimus, gali atrasti, kad malonu liesti lytinius organus ir taip nurimti. O tai gali tapti įpročiu, kompulsiniu elgesiu“, – paaiškina ergoterapeutė.
G. Sabaliauskienė atkreipia dėmesį, kad jei autistiškas vaikas masturbuojasi – negalima drausti, reikia bandyti išsiaiškinti priežastis, kodėl jis taip elgiasi: mėgdžioja, siekia tėvų dėmesio, užsiima savistimuliacija, nes pagalbos būdai skiriasi: „Turėjau atvejį, kai paauglys, namuose masturbuodavosi daug laiko, tėvus tai labai erzino, jie nesutarė. Išsiaiškinome, kad jis taip daro ne dėl savireguliacijos, o tiesiog siekė tėvų dėmesio, norėjo daugiau laiko praleisti kartu su jais bendroje veikloje. Štai jums ir pagalbos būdas. Jei išsiaiškiname, kad taip daro dėl sensorikos ir savireguliacijos, tuomet mano pagalba – sudaryti tam vaikui individualių pratimų programą, remiantis gautais sensoriniais rezultatais.“
