Apie vaikų dienos centrus tikriausiai girdėję daugelis, tačiau tokia paslauga žmonėms asocijuojasi su socialiai pažeidžiamomis šeimomis, nors neturėtų, nes žingsnis po žingsnio Lietuvoje randasi vaikų dienos centrų, kuriuose kiekviena šeima gali augti, tobulėti, mokytis, bendradarbiauti su specialistais ir suteikti savo vaikui kokybišką laiką po pamokų. Juo labiau šiomis dienomis, kuomet vieną vaiką iki tėvų darbo pabaigos palikti nėra nei saugu, nei ramu.
Vaikai nori išbandyti vis daugiau dalykų ir nebūtinai saugiai
Specialistai gali vienbalsiai pritarti, kad laiko, dėmesio, pagalbos vaikui reikia nuolatos, ne tik paauglystėje, kuomet jis susiduria su pasirinkimo dilemomis.
„Mes labai dažnai investuojame į vaiką paauglystės laikotarpiu, kai reikia ruoštis egzaminams. Bet labai retai pagalvojame, kad pasiruošimas, psichoemocinė ir psichosocialinė būsena taip pat labai svarbus aspektas ir kur kas anksčiau nei paauglystėje“, – sako Ukmergėje įsikūrusios organizacijos „Lyderių karta“ vadovė Agnė Tėvelytė-Petronienė.
Investicija į vaiką, jo psichologinę būseną ir saugumą turi prasidėti ankstyvojoje vaikystėje. Juo labiau, kad nuo tada, kai augome patys, pasikeitė aplinka, bendruomenės ryšys, taip pat ir patys vaikai.
„Nors dažnai tėvai galvoja, kad mes užaugome patys, užaugs ir mūsų vaikas… Taip, užaugs, tik daug kas pasikeitė nuo tada kai mes augome. Galų gale, pasikeitė ir patys vaikai, informacijos gausa. Vaikai tampa smalsesni, nori išbandyti daugiau dalykų ir nebūtinai saugiai, nes tam tikro amžiaus vaikai negalvoja apie pasekmes“, – pasakoja A. Tėvelytė-Petronienė.
Ir gerų šeimų vaikai gali būti apleisti
Specialistė sako, kad tėvų mąstymas, jog vaikas niekur neina iš namų, todėl jam nieko neatsitiks, yra gana klaidingas.
Viena didžiausių šių dienų problemų, pasak „Lyderių kartos“ vadovės, yra saugumas internete. Tai, jog vaikas laiką leidžia namuose, nereiškia, kad jis yra saugus, kad jam pakanka dėmesio. O dėmesio stoką vaikai kompensuoja būtent internete.
„Yra krūva netikrų profilių, netikrų draugų, kurie prašo atsiųsti nuotraukų, žarsto komplimentus. Juk net ir iš „gerų“ šeimų vaikai gali būti apleisti. Jei tėvai akcentuoja, kad pagrindinis jų prioritetas yra uždirbti pinigus arba išlaikyti šeimą finansiškai, o tik tada leisti laiką su vaiku, žinoti kas jo draugai, kokiam ratui priklauso, kuo domisi, tai vaikas tiesiog ieškos to pripažinimo ir priklausymo kažkam iš aplinkos ir dažnai, net mažai pažįstamos. Lengviausias būdas dabar ir yra internetas. Anksčiau juk priklausydavome kiemo ratui, o dabar – virtualiai žaidimų grupei, tiktoko stebėjimui. Kas atsitinka? Tėvai nekalba su vaikais apie grėsmes, nepaaiškina, kodėl internetiniai draugai yra nesaugu,ar žiūrimas turinys, žalojantis, o tiesiog uždraudžia naudotis. Kai vaikams neleidžiama ir nepaaiškinama, jie randa savų būdų sužinoti ir nebūtinai teisingų“, – aiškina A. Tėvelytė-Petronienė.
O kur „padėti“ vaikus?
O kur po pamokų tėvai deda vaikus? Turbūt šis klausimas sukasi kiekvienos šeimos galvoje, ypač ruošiantis mažylį išleisti į mokyklą. Dažniausiai tėvai dirba iki 17 valandos ir galimybių vaiką parvežti iš mokyklos gana anksti, su juo leisti likusią dienos dalį – nėra. Šis klausimas galvoje sukosi ir „Lyderių kartos“ vadovei Agnei, kuomet ji turėjo išleisti į mokyklą savo vaikus.
„Galvojau, kad arba tėvai turi turėti labai lankstų darbo grafiką, arba turėtų būti kažkokios pailgintos dienos grupės. Dabar labai populiarios visos dienos mokyklos, bet tuo metu, prieš aštuonerius metus, 2015 metais šitų dalykų nebuvo“, – pasakoja Agnė Tėvelytė-Petronienė.
Tuomet moteriai kartu su partneriais gimė idėja įkurti popamokinio užimtumo centrą, kuris būtų atviras visoms šeimoms, kur vaikai būtų ugdomi, su jais dirbtų specialistai, kuriame ugdytų tikrą lyderių kartą.
„Mūsų darbas, yra su pradinio ugdymo vaikais. „Lyderių karta“ popamokinio užimtumo centras – alternatyva ugdymo įstaigų pailgintos dienos grupei, kur vaikai turi galimybę ne tik paruošti pamokas ar leisti laisvalaikį, bet per įvairias veiklas gilintis į savo bei kito žmogaus emocinį pasaulį, mokytis tinkamos jausmų raiškos, konfliktų sprendimo strategijų, buvimo ir bendro darbo grupėje, asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės, kreipiame dėmesį į mokymosi spragas, individualiai su vaiku ieškome geriausių mokymosi būdų. Tuo mes skiriamės nuo standartinės pailgintos dienos grupės mokyklose. Kitaip tariant, tai yra investicija į vaikus, o vaikų gera psichoemocinė būsena – pelnas, kuris būtinas sėkmingam žmogaus gyvenimui bei sunkumų įveikimui. Šie gebėjimai gali tapti reikšmingais faktoriais formuojantis sąmoningai ir savimi pasitikinčiai asmenybei. Aš lyderystę suvokiu kaip bendradarbiavimą, draugystę, savo poreikių supratimą, emocijų raišką, bendravimą, santykių užmezgimą, tinklaveiką. Tuomet ta lyderystė yra komandinė tiek su kitais, tiek su pačiu savimi“, – atvirauja specialistė.
Vaikai turi galėti būti savimi
Paklausta, kas svarbu tokioje popamokinio ugdymo vietoje ir ką per aštuonerius veiklos metus pastebėjo dirbdama su vaikais, Agnė pirmiausia sako pastebėjusi, kad šioje vietoje vaikai gali atsiskleisti ir būti savimi.
„Labai svarbu vaikų emocinė būsena. Labai džiaugiamės, jei vaikai pas mus pyksta, nes jie gali būti savimi. Visą laiką jie turi būti kažkuo. Mokykloje – mokiniais, kurie klauso mokytojo, ramiai sėdi prie stalo ir atlieka užduotis, namuose pareigingas vaikas, kuris turi būti paklusnus bei geras. O pas mus vaikai gali būti savimi: nenorėti atlikti užduočių, pykti, nedraugauti. Tada suprantame, kad reikia mokyti vaikus, kad jie gali reikšti savo jausmus kad visi jausmai, kuriuos turime, yra geri, tik reikia gebėti juos išreikšti ir kalbėti kaip aš jaučiuosi. Tėvai to taip pat moko, tik kitais būdais, taip kaip supranta patys, nevisada per savarankiškumą, o per poreikio atliepimą, veiksmų už vaiką atlikimą. Kai aš, kaip tėvas, antroje ar ketvirtoje klasėje už vaiką sudedu kuprinę, nusprendžiu kokius būrelius lankys, su kuo draugaus ar nedraugaus, kokius mano, kaip mamos ar tėčio neišpildytus lūkesčius atlieps, tikėtina, kad gali tekti trisdešimties jam parinkti ir gyvenimo partnerį ar partnerę bei darbą ar gyvenimo tikslus“, – apie darbo principus kalba „Lyderių kartos“ vadovė.
Padeda tėvams ugdyti ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikus
„Lyderių karta“ organizuoja grupes 5–6 metų amžiaus vaikams, kur jie gali pasiruošti mokyklai, mokosi būti mokiniais, taip pat 7–10 metų vaikams, kur vaikai gali praleisti kokybišką laiką po pamokų ir su pedagogais individualiai atlikti namų darbų užduotis. Specialistai konsultuoja ikimokyklinukų tėvus ar šie jau pasiruošę mokyklai, ar gebės atlikti užduotis, kurios jų laukia mokykloje, taip pat stebi raidą, kaip sekasi tarti garsus, ar nereikia papildomos specialistų pagalbos, teikia rekomendacijas kuriose vietose vaikui reikėtų labiau pasistengti ir pasimokyti.
„Padėdami vaikams, mes padedame ir tėvams bei ugdymo sistemai, vaikus supančiai aplinkai. Labai dažnai būdami su vaiku, turėdami žinių, mes galime užbėgti įvykiams už akių ir kai matome, kad vystymasis neatitinka raidos etapų, tai mes galim apie tai kalbėti su tėvais. Pasiruošus vaikystėje, paauglystė bus žymiai lengvesnė, nes būsime sukūrę santykį ir suteikę vaikui visokeriopą pagalbą. Mes tėvai galime rinktis investuoti į vaiką ar ne. Pavyzdžiui, ar neleisti vaikui lipti ant sūpynių, maudytis ežere, savarankiškai važiuoti visuomeniniu transportu ir t.t., ar visa tai išmokyti daryti saugiai. Vaikui galimybė išmokti saugiai elgtis paminėtose situacijose, sudarys jam sąlygas sėkmingai skverbtis į gyvenimą, drąsiai ieškoti ir priimti naujoves, nevengti iššūkių. Tai vienas iš būdų padėti stiprinti emocinį atsparumą. Tai leidimas patikėti savo jėgomis ir galimybėmis. Ir dar suteiktas tikėjimas ir pasitikėjimas juo. Mes tėvai, mokytojai, kiti ugdytojai vaikams esame labai reikšmingi žmonės. Kuo daugiau vaikas turės reikšmingų suaugusiųjų, ugdančių teisingas vertybes, tuo vaikas turės daugiau galimybių patikėti pasaulio saugumu ir drąsos jame ieškoti savo vietos. „Lyderių kartos“ vizija, kad kiekvienas vaikas gali būti savimi ir yra priimtas. Ir tik investuodami į savo vaikus kuo anksčiau, ateityje džiaugsimės laimingais, savimi pasitikinčiais vaikais „, – pastebi Agnė Tėvelytė-Petronienė.
