Vaiko teisių organizacija apklausė daugiau nei 500 pabėgėlių ir migrantų vaikų bei jų globėjų 16-oje juos priėmusių Europos šalių. Apklausa, kurią galima rasti čia, atskleidė iššūkius, su kuriais susiduria smurtą gimtosiose šalyse patyrę, pabėgę ir prieglobsčio Europoje ieškantys vaikai bei jų globėjai.
Tyrimo, pavadinto „Hope and Harm“ (liet. „Viltis ir žala“), ataskaitoje skelbiama, kad 56 proc. apklausoje dalyvavusių vaikų iš Azijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos teigė, kad jiems keliaujant į Europą grėsė pavojus, o 3 iš 4 vaikų tai siejo su jų susidūrimais su policija, 1 iš 2-ų – su pasienio pareigūnais, o 6 iš 10-ies – su kontrabandininkais.
Tuo tarpu tik 18 proc. apklaustų vaikų iš Ukrainos jautė pavojų, kai bėgo į kitas Europos šalis. Nei vienas neminėjo grėsmės, patirtos dėl policijos pareigūnų ar kontrabandininkų, tačiau sakė, jog priimančiose šalyse susiduria su patyčiomis, jaučia sumenkusį pasitikėjimą ir ilgisi tėvų.
Vaikai iš tokių šalių kaip Afganistanas ir Sirija prisipažino, jog jiems teko miegoti miškuose ir kalnuose, kad pasienio pareigūnai juos mušė ir jiems grasino. Vienas vaikas Graikijoje sakė: „Graikijos policija stipriai mušė per ranką. Jie paėmė visus mano drabužius ir išsiuntė mus atgal į Turkiją.“
18 metų Omaras iš Sirijos patyrė panašius pavojus, kai būdamas 9-erių ir bėgdamas nuo karo tėvynėje, keliavo į Europą.
„Kelionė buvo labai pavojinga, bet žinojome, kad jei liksime, vis tiek mirsime. Bet kuriuo atveju, būtų buvę tas pats“, – sakė Omaras. – „Nuo Libano iki Turkijos kelionė buvo legali. Keliavome lėktuvu. Tada [keliavome] iš Turkijos į Graikiją – tai buvo pavojinga. Bandėme tris kartus. Kai kuriuos [žmones] pagrobė arba sumušė policijos pareigūnai.“
Omaras ir jo broliai bei seserys galiausiai į Graikiją keliavo perpildyta pripučiama valtimi, kuri nuskendo 20 metrų nuo pakrantės.
„Buvau mažas. Nemokėjau plaukti, o buvo labai gilu. Ačiū Dievui, niekas nežuvo“, – sakė Omaras, kuris galiausiai pateko į Švediją ir jau turi jos pilietybę. – „Tai nebuvo įprasta kelionė. Noriu pasakyti visiems politikams, kad jie turėtų palengvinti šią kelionę. Niekas nerizikuotų mirti [pakeliui į Europą], jei jų gimtojoje šalyje nebūtų pavojinga.“
Nepaisant nederamo elgesio, kurį pabėgėlių ir migrantų vaikai patyrė kelionėse, daugelis jų teigė, jog juos priėmusioje šalyje jaučiasi saugesni nei namie, vienas vaikas teigė, kad čia „nėra bombų, nėra raketų.“
Pasak organizacijos „Save the Children“, naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas – teisės aktų reforma, kuri, kai bus baigta šių metų pradžioje, lems būsimą regiono migracijos ir prieglobsčio sistemą, iš tiesų sustiprina vaikų teisės pažeidimus lemsiančią politiką. Pagal naująją sistemą neteisėtai atvykę vaikai gali būti sulaikyti, apribota jų judėjimo laisvė, o tai blogina jų galimybes gauti tokias jiems svarbias paslaugas, kaip tinkama priežiūra, sveikatos priežiūros paslaugos ir švietimas.
„Pabėgėlių vaikai rizikuoja viskuo dėl saugesnio gyvenimo Europoje – be karo ar smurto – tik tam, kad susidurtų su naujais pavojais. Tiek daug vaikų, įskaitant tuos, kurie dalyvavo šiame tyrime, atimamos pagrindinės jų teisės, susiduria su smurtu prie valstybių sienų, diskriminacija, nežmoniškomis sąlygomis, jiems tenka tenkintis jų poreikių neatitinkančiomis paslaugomis. Tai skandalas, kuris turi baigtis“, – sakė organizacijos „Save the Children“ migracijos ir perkėlimo iniciatyvos direktorė Tory Clawson.
Pasak jos, nuo karo ir kitų pavojų bėgantys vaikai, visų pirma, yra vaikai: „Su jais turi būti elgiamasi pagarbiai, jų svarbiausi poreikiai turi būti tenkinami, įskaitant teisę į apsaugą, švietimą ir galimybę gauti kokybišką fizinės ir psichinės sveikatos pagalbą. Pabėgėlių iš Ukrainos priėmimas parodė, kad kitoks kelias yra įmanomas, tačiau naujasis ES migracijos ir prieglobsčio paktas neatsižvelgia į šią patirtį.“
Pabėgėliai iš Ukrainos į Europos šalis patenka gana nesudėtingai ir turi teisę likti bei dirbti pagal ES Laikinosios apsaugos direktyvą arba lygiavertes priemones ne ES šalyse. Vis tik, vaikai iš Ukrainos pasidalino, kad po to, kai paliko namus, susidūrė su didesne diskriminacija, patyčiomis, iššūkiais mokantis ir sumažėjusiu pasitikėjimu savimi. Focus grupių diskusijų metu visi vaikai iš Ukrainos taip pat išreiškė tėvų ilgesį.
Kai kurie pabėgėliai iš Ukrainos pabrėžė, kad laikui bėgant jų priimančiose šalyse požiūris pasikeitė, o vienas vaikas pasidalino: „Jei eini gatve kalbėdamas ukrainietiškai ar rusiškai, jie ima priekabiauti. Prie mūsų mokyklos apie Ukrainą užrašyti blogi žodžiai.“
