J. Telešienė įsitikinusi: nors žinia apie tai, kad tavo vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, neretai sukrečia tėvus, tačiau svarbiausia neužsidaryti savo baimėje, o ieškoti specialistų pagalbos ir „nenurašyti“ savo vaiko. Būtent tėvai turi būti tie žmonės, kurie tiki savo vaiko sėkme, kokia ji bebūtų.
Pirmoji patirtis mokykloje labai išgąsdino
Užaugusi pedagogų šeimoje, J. Telešienė nuo pat vaikystės svajojo tapti mokytoja, taigi, baigusi mokyklą, ji įstojo į universitetą studijuoti vokiečių kalbos filologijos. Studijų metais ketvirtame kurse ji įsidarbino internatinėje mokykloje ir pradėjo dirbti su klase, kurios didžiąją dalį sudarė specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.
„Kadangi tuo metu buvau jauna studentė, neturėjusi nei pedagoginio darbo patirties, nei suvokimo, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, ši patirtis mane labai išgąsdino. Išdirbusi vos pusę metų pasakiau sau, kad ne, ačiū, mokykloje dirbti nenoriu ir nedirbsiu. Taip ir išėjau“, – pirmąją pedagoginio darbo patirtį prisimena pašnekovė.
Pirmoji patirtis paliko tokį stiprų įspūdį, kad ji nusprendė pedagoginio kelio nebetęsti – įsidarbinusi advokatų kontoroje, iš pradžių dirbo administracinį darbą, vėliau ėmėsi rinkodaros ir kt. projektų.
Ir tik po beveik 20 metų ji vėl pravėrė mokyklos duris – po tokios ilgos pertraukos vėl imtis pedagogo darbo ją paskatino sūnaus, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, gimimas.
„Sūnui reikėjo nuolatinės pagalbos. Su juo dirbę specialistai keitėsi, tad mums, tėvams, buvo akivaizdu, kad vien jų pagalba pasikliauti negalime. Pradėjau pati aktyviai domėtis vaikų ugdymu – lankiausi įvairiuose seminaruose, mokiausi nuotoliniuose kursuose. Tai užėmė nemažą mano dienos dalį, tad ilgainiui pajutau, kad ir dirbti, ir mokytis tampa sudėtinga. Tuomet ir uždaviau sau klausimą, kuris gi dalykas man yra ir mielesnis širdžiai, ir atrodo prasmingesnis? Supratau, kad vaiko pasiekimai, net ir patys mažiausi, man teikia didesnį vidinį pasitenkinimą ir yra svarbesni už tuomet dirbtą kasdienį darbą. Tą akimirką aiškiai suvokiau, kad noriu dirbti su vaikais, turinčiais įvairių mokymosi sunkumų, ir jiems padėti“, – pasakoja ji.
Sėkmę lemia bendradarbiavimas
J. Telešienė grįžo mokytis į universitetą – tapo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos specialiojo pedagogo modulio studente. Pasak jos, vėl tapti studente po tokios ilgos pertraukos buvo labai įdomu.
Mokyklos laikais ji buvo „moksliukė“, jai viskas sekėsi, taigi studijavimas universitete ją džiugino, nepaisant to, kad reikėjo nemenkų pastangų, kad savo dienotvarkėje atrastų laiko dar ir studijoms. Modulio studijų organizavimas geras tuo, kad studijos vyko šeštadieniais – nors savaitgaliais laisvo laiko sau ir šeimai likdavo mažai, tačiau tai suteikė galimybę derinti ir darbą, ir mokslus, neatsisakant nei vieno iš jų.
„Baigusi specialiosios pedagogikos modulį, įstojau mokytis logopedijos. Po pusantrų metų studijų mečiau turėtą ilgametį darbą, išėjau atlikti praktikos, o pabaigusi studijas pradėjau ieškoti specialiosios pedagogės darbo. Radau greitai, nes šių specialistų trūksta. Įsidarbinau privačioje mokykloje, nors iki tol turėjau nusistatymą, kad privačios mokyklos vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais nepriima, bet buvau neteisi. Savo darbą labai myliu, džiaugiuosi pasirinkusi šį kelią – jis sudėtingas, bet įdomus“, – prisipažįsta J. Telešienė.
Vienas iš didžiausių profesinių iššūkių šiandien jai yra ne tik darbas su mokiniais, bet bendradarbiavimas su kitais mokytojais. Pasak jos, specialusis pedagogas turi glaudžiai bendradarbiauti su mokytojais ir padėti mokiniui tam tikro dalyko – dažniausiai matematikos ar lietuvių kalbos – žinias pagilinti, įtvirtinti. Jeigu mokytojas nebendradarbiauja, tuomet specialusis pedagogas tėra tas, kuris duoda mokiniui papildomų užduočių, o tai mokinio nemotyvuoja. Darbo sėkmę būtent ir lemia bendradarbiavimas su kolegomis.
„Su kai kuriais iš jų pavyksta užmegzti ryšį, o su kai kuriais bendradarbiavimas galbūt nėra toks sklandus, kokio tikėčiausi. Mane labiausiai motyvuoja mokiniai: kai jiems pavyksta gerai atlikti užduotį, pasiekti kad ir mažą progresą dirbant klasėje, apima didelis džiaugsmas ir pasitenkinimas savo darbu“, – sako ji.
Specialioji pedagogika ir logopedija eina koja kojon
Paklausta, kodėl baigusi specialiosios pedagogikos modulį ji nusprendė mokytis dar ir logopedijos mokslo, ji pajuokauja, kad pabandžiusi ir pradėjusi, negalėjo sustoti: „Specialioji pedagogika ir logopedija eina koja kojon. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą ar Dauno sindromą turintys vaikai neretai turi problemų tariant kai kuriuos garsus, neaiškiai kalba ir pan. Galvodama apie juos supratau, kad logopedės žinios bus labai naudingos – galėsiu vaikams tikslingiau padėti. Taip pat patrauklu buvo tai, kad šios studijos finansuojamos projekto „Tęsk: ateik, prisidėk ir tobulėk“ lėšomis, taigi papildomai nieko nekainavo“.
Modulio studijos suteikė galimybę persikvalifikuoti ir įgyti specialybę vos per pusantrų metų.
„Ko gero, net nebūčiau pasiryžusi mokytis, jei būtų tekę universitete studijuoti ketverius metus. O štai pusantrų metų studijos skamba kaip įmanoma įgyvendinti užduotis, – šypsosi J. Telešienė. – Juo labiau, kad sudarytos sąlygos derinti studijas su darbo grafiku“.
Ji pripažįsta, kad studijų laikotarpiu dirbant ir studijuojant jautė didelį nuovargį, nes tempas buvo didelis, tačiau tai išmokė dar geriau planuoti savo laiką ir susidėlioti prioritetus.
Nebijoti klausti ir prašyti pagalbos
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti specialusis pedagogas ir logopedas, dirbantis ugdymo įstaigoje? J. Telešienė sako, kad visų pirma jis turi būti pakankamai jautrus, mokėti užmegzti ryšį su vaiku, atsižvelgti į jo nuotaikas, būsenas. Jei vaikas prastesnės nuotaikos – nepulti iškart su užduotimis, o jį išklausyti. Kartais reikia daugiau jautrumo, o kartais – griežtumo, svarbu tą pajausti ir prisitaikyti. Itin svarbus gebėjimas bendradarbiauti ir ieškoti kontakto ne tik su mokiniu, bet ir su mokinio šeima, jį mokančiais pedagogais.
„Kai sužinai, kad tavo vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, gali pasidaryti labai baisu. Ta žinia yra baubas – pati tą patyriau. Ne visi tėvai turi galimybę studijuoti ir gilintis, ką reiškia auginti ir ugdyti mokymosi sutrikimų turintį vaiką, tačiau kiekviena šeima turėtų bent šiek tiek domėtis žinoti apie savo specialiuosius savo vaiko ugdymosi poreikius.
Rekomenduoju ieškoti specialistų ir nebijoti klausti patarimų, prašyti pagalbos, bendrauti ir bendradarbiauti. Svarbiausia neužsidaryti savo baimėje ir „nenurašyti“ vaiko. Būtent tėvai ir turi būti tie žmonės, kurie tiki savo vaiko sėkme, kokia ji bebūtų“, – tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, pataria J. Telešienė.
