Šie ir daugybė kitų klausimų, pasak ugdymo eksperčių, daugumai tėvų ramybės neduoda ne tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, bet ir jam dar negimus. Paprastų ir universalių atsakymų nėra, nes kiekvienas vaikas – unikalus, teigia psichologė, tačiau dalį įsisenėjusių mitų paneigti – svarbu.
1 mitas: kūdikiui nereikia bendraamžių
„Dauguma darželių Lietuvoje vaikus priima tada, kai jie išmoksta vaikščioti, yra jau gana savarankiški. Ši ne vienerius metus besitęsianti tradicija suformavo įsitikinimą, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus kūdikiui reikėtų praleisti namuose – su tėvais ar aukle.
Tėvams tai – didelis iššūkis tiek karjeros ir socialine, tiek – finansine prasme, tačiau ši nuostata toli gražu nebūtinai yra geriausias sprendimas kūdikiui“, – sako ugdymo specialistė, pirmojo sostinėje lopšelių kūdikiams nuo 6 mėn. tinklo „Abadelė“ įkūrėja Ieva Jagminienė.
Pasak psichologės Karolinos Gurskienės, kūdikiams itin svarbus yra santykis su jais besirūpinančiais suaugusiais žmonėmis, tačiau ryšys ir galimybė laiką leisti tarp bendraamžių turi lemiamos įtakos jų raidai.
„Nuo ankstyvų dienų būdami tarp bendraamžių, vaikai išmoksta vieni su kitais komunikuoti natūraliomis sąlygomis ir suvokia tikrąsias gyvenimo taisykles. Kai su vaiku žaidžia tėvai ar kiti suaugusieji, jų žaidimas būna pritaikytas vaikui, prioritetiškai atsižvelgiant į jo poreikių tenkinimą. Kai žaidimas vyksta tarp bendraamžių, jis tampa tikrojo bendravimo mokykla.
Kai du žaidžiantys vaikai bando tenkinti kiekvienas savo poreikius, dažniausiai įvyksta konfliktas, kurį reikia išspręsti. Ir kai abu vaikai yra panašiame amžiaus tarpsnyje ir panašiame suvokime, jie išgyvena formavimuisi svarbias emocijas ir mokosi spręsti konfliktus. Taip vaikai įgauna natūralios patirties ir, vėl susidūrę su panašiomis situacijomis, jas atpažįsta bei toliau mokosi kitų elgesio ir reagavimo būdų“, – teigia K. Gurskienė.
Kitaip tariant, tikina psichologė, vaikai tarp vaikų yra visokie, todėl ir jų mokymasis tampa labai platus.
„Suaugę su vaikais yra gana vienodi – nusileidžiantys ir daug patys mokantys, kas nėra tiesa vėliau. Kuo didesni augame, tuo labiau pamokas gauname iš gyvenimo, o ne iš gyvenimo pasakotojų, todėl sudarydami sąlygas bendrauti su bendraamžiais, savo atžalą labiau priartiname prie realaus gyvenimo, kurio taisykles išmokus nuo mažų dienų, vėliau lengva komunikuoti“, – sako ugdymo ekspertė.
Pasak I. Jagminienės, kartu žaidžiant ir mokantis kūdikiams, suaugusiųjų dalyvavimas, priežiūra ir pagalba ne tik yra būtini, bet tinkamai nukreipta suaugusiojo ir mažylių sąveika gali tapti dar vienu įrankiu, skatinančiu spartesnį emocinį ir socialinį vaiko tobulėjimą.
„Subtilus nukreipimas bei mokomųjų situacijų inicijavimas ir pagalba kuriant santykius tarp bendraamžių padeda išmokti teisingų bendravimo, bendradarbiavimo, konflikto sprendimo, dalijimosi, ribų nustatymo ir savisaugos įgūdžių, kuriuos jie sėkmingai taiko vėlesniame amžiuje, išvengdami kur kas ilgesnio ir kartais skaudesnio mokymosi proceso“, – teigia lopšelio įkūrėja.
2 mitas: kūdikiui būtina namų erdvė
Dar vienas itin dažnas įsitikinimas, pasak ugdymo eksperčių, yra tai, kad kūdikiui itin svarbu yra būti pažįstamoje namų erdvėje.
„Kūdikių bendravimo forma didžiąja dalimi yra per rūpinimąsi jais ir žaidimą. Namų aplinka, paprastai, būna vieta, kuri tampa saugi tuo, kad, praleidžiant joje ištisas dienas, ji tampa pažįstama, žinoma ir nuspėjama. Jei vaikas praleidžia nemažai laiko kitoje jaukioje ir jiems saugioje aplinkoje, kurioje jis gali nevaržomai tyrinėti pasaulį, tai tampa antraisiais namais, kuriuos jis ima pažinti lygiagrečiai vienodai“, – sako K. Gurskienė.
Jai pritaria ir I. Jagminienė, vaiko saugumo jausmą visų pirma siejanti su jį supančiais žmonėmis, užtikrinančiais rūpestį, dėmesį ir saugumą.
„Todėl būdamas pas senelius, kitus artimuosius, aukles ar lopšelyje ir ten jausdamasis mylimas, saugus, galintis laisvai žaisti, tyrinėti ir tobulėti, vaikas netruks bet kokią aplinką priimti taip pat gerai, kaip savo namus, o lopšelyje juo nuolat besirūpinančias ugdymo specialistes pamils taip pat, kaip jos myli jį“, – teigia ekspertė.
3 mitas: iki dvejų metų vaikas nėra pasiruošęs lankyti lopšelį
Šis mitas, eksperčių teigimu, Lietuvoje didžiąja dalimi susiformavo dėl darželių sistemos ir motinystės atostogų trukmės – dauguma darželių laukia jau gana savarankiškų vaikų, pagrindines ankstyvojo gyvenimo pamokas išmokusių su tėvais ar aukle.
Tačiau iš tiesų įvertinti vaiko pasiruošimą reikėtų ne pagal išorinius veiksmus, bet stebint jį patį.
„Kiekvienas mažylis – unikalus, todėl ir tikslaus laiko, kada jis jau yra pasiruošęs artimiau pažinti savo bendraamžius bei jį supantį pasaulį, nėra. Tačiau augdami vaikai siunčia tam tikrus ženklus, leidžiančius tėvams suprasti, kad jų smalsumas ir socialinių ryšių poreikis auga.
Kalbant apie pačius mažiausius, visų pirma, jie pradeda demonstruoti norą pažinti juos supančią aplinką, ne tik joje esančius žaislus, bet ir kitus daiktus, stambesnius objektus. Tėvai gali atkreipti dėmesį, kada vaikas ima stebėti kitus bendraamžius ar vyresnius vaikus, kad ir iš tolo, bet smalsiai juos tyrinėja žvilgsniu, domisi jų žaislais, veikla , – sako lopšelio įkūrėja.
Ji taip pat įsitikinusi, kad, norint užtikrinti kuo mažiau įtampos sukeliantį pokytį, kūdikį pratinti prie lopšelio ar auklės svarbu pamažu.
„Mamos ir tėčiai pirmosiomis dienomis mažylius atveda vos valandai ar kelioms ir visą laiką būna kartu su jais – žaidžia kartu su ugdymo specialistėmis, kartu rūpinasi kūdikio rutina ir bendrauja. Taip vaikai neskausmingai ir nepatirdami įtampos priima naują aplinką bei dėmesį jiems rodančius suaugusiuosius, todėl netrukus lopšelis tampa jaukus ir savas“, – teigia I. Jagminienė.
