– Kokios būna dažniausios vaikų ir paauglių dingimo priežastys?
– Mūsų centras dažniausiai susiduria su daugiau nei 70 proc. atvejų, kuomet vaikai ir 14–16 metų paaugliai pabėga iš namų ar globos įstaigų. Tai didžiausia grupė su kuria dirbame.
Priežastys būna labai įvairios: nuo sudėtingų, kaip smurtas aplinkoje ar problemos jaunimo santykiuose, iki atrodo aprastų, kaip blogas mokymasis ir nežinojimas, kaip susidoroti su situacija. Tai yra problemos, su kuriomis gyvena vaikai ir jaunimas.
Kita priežastis būna tėvų skyrybų metu, kai vienas iš tėvų išsiveža vaiką į užsienio šalį.
Mažesni vaikai dingsta, nes pasimeta prekybos centruose ar šventėse.
Dar yra pati mažiausia grupė, kurią sudaro 1 proc. atvejų, tai yra nusikalstamos veikos, kaip, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis. Kalbant apie Lietuvos situaciją, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis buvo identifikuotos trys nepilnametės merginos per 2022 metus. Tokie atvejai būna rezonansiniai ir jie būna daugiau išimtis, nei taisyklė.
– Devyneri metai – ar pats amžius ką nors sako?
– Kaip ir minėjau, vyresni vaikai linkę dažniau bėgti, bet būna ir mažesnių. Reikia suprasti, kad kalbame ne tik apie vaikus, kurie gyvena ypatingai sudėtingomis sąlygomis, tai gali būti elementarus nesusišnekėjimas dėl vienos ar kitos problemos, bet vaikui atrodo kitaip.
– Neseniai dingo 16-metis Vilniuje, alytiškis, nepilnametė iš Varėnos. Kiek tų iš tų vaikų, kurie dingsta, paskui atsiranda?
– Jei žiūrėtume 2023 metų statistiką per tris ketvirčius tai berniukų dingimo atvejų užfiksuota 814-a, o mergaičių 869-ios. Čia skaičiuojami vaikų atvejai, ne vaikai, nes jei vaikas bėga, tai gali ir 20 kartų daryti, bet tai skaičiuojama į statistiką kaskart.
Kalbant apie suradimus, tai 2022 metais iš viso buvo paskelbtos 1938 paieškos ir nutrauktos 1930. 8 liko. Kiekvienas vaikų dingimo atvejis yra ypatingai pavojingas – ar jis yra rezonansinis, ar ne. Žmonės mėgsta sakyti „paauglystė“, „nori maištauti“, tačiau į tai turime žiūrėti, kaip į rimtą signalą, kad vaikui kažkas negerai, o jei nesiaiškiname priežasties, kodėl jis bėga iš namų, didelė tikimybė, kad tai kartosis.
Labai svarbu kalbėtis su vaikais. Dabar žmonėms kyla šokas, ką daryti – gal vaikus vežioti? Noriu patikinti, kad labai reti yra nusikalstamų veikų atvejai. Geriausia, ką galite padaryti, kalbėtis su savo vaikais, žinoti, kas vyksta jų gyvenime: kokius tris žaidimus žaidžia ir mėgsta, su kuo jis bendrauja elektroninėje erdvėje, kas yra jo draugai ir akcentuoti, kad mano, kaip suaugusio žmogaus, darbas yra spręsti problemas net ir labai sudėtingas. Tai svarbu jei norime užtikrinti dingimo prevenciją.
– Paaiškėja, kad buvo paskleista daug neteisingos informacijos – kaip orientuotis tiems žmonėms, kurie nori prisidėti?
– Žiūrėkime į pirminius šaltinius, ypač, jei skaitome socialiniuose tinkluose. Šiuo atveju pirminis šaltinis ya Lietuvos policijos puslapis, ten turime tikrinti, kokia situacija.
– Kaip apskritai atrodo vaikų ir paauglių dingimo tendencijos?
– Europoje kas dvi tris minutes dingsta po vaiką. Per metus tai sudaro 250 tūkst. dingusių nepilnamečių. Geopolitinė situacija daro įtaką statistikai, nes auga nelydimų nepilnamečių bėgančių iš karo zonos. Lietuva šiame kontekste nėra išskirtinė nuo kitų Europos Sąjungos šalių, visur situacija panaši.
Sakyčiau, kad didėjantis vaikų dingimo atvejų skaičius, nebūtinai parodo, kad vaikų bėga daugiau, bet tai rodo pasitikėjimą mūsų institucijomis. Jei mama ar tėtis nepriklausomybės laikais laukdavo tris paras ar vaikas atsiras, dabar reaguoja ir skambina iškart.
Didžioji dalis atsiranda gana greitai.
Įdomu ir tai, kaip visuomenė reaguoja į dingusius vaikus – jei matome mažą vaiką 4–5 metų pasiklydusį, iškart imasi „o siaube, kur mama ar tėtis“ ir skambina į policiją. Jei mes einame tamsiu paros metu, vėlų vakarą ir pamatome paauglį, tai didesnė visuomenės dalis nepaklaus: „Ar tau viskas gerai?“, bet paims arčiau rankinuką ar telefoną, nes bijos. Jei vaikas virš dešimties, tai, atrodo, čia ne mūsų bėdos. Nebijokime paklausti ar viskas jam yra gerai arba informuokime ir būkime pilietiški. Svarbu žiūrėti ne tik į mažiukus, bet ir į vyresnius atidžiai.
– Kalbant apie tuos atvejus, kai vaikai ar paaugliai neatsiranda. Kas apie juos žinoma?
– Tad nieko ir nežinoma. Mūsų centras buvo įkurtas dviejų moterų, kurių vaikai dingo ir taip neatsirado. Deja, posakis „dingo, kaip į vandenį“ pasitaiko ir tie vaikai nėra atrandami, tad nežinome, kas su jais atsitiko.
– Kaip varijuoja paieškų laikotarpis?
– Didžioji dalis, ypatingai pabėgimo atveju, vaikai surandami pakankamai greitai. Viltis miršta paskutinė – esame turėję rezonansinių atvejų, kai 16-metė su vaikinu išvažiavo į Ispaniją, tai buvo susiję su nusikalstamomis veikomis, bet su pareigūnų bendradarbiavimu, pavyko ją surasti.
– Jei vaikas dingsta dėl nusikalstamos veikos – kokie nusikaltimai tai būna?
– Dažniausiai dirbame su prekybos žmonėmis atvejais, kurie dažniausiai įvyksta Lietuvoje. Įsivaizduojama, kad išveža į Ispaniją, Norvegiją, bet išnaudojami jie ir mūsų šalyje. Didžioji dalis seksualiniam išnaudojimui. Tokių pagrobimo atvejų – vienetai, nebe tas laikas, kai gūdžiais metais susirinkdavo vaikus. Nereikia manyti, kad vaikas gyvenantis Vilniuje ar Kaune yra nesaugus, geriau kalbėti, kaip atpažinti, kad kažkas negerai, žinoti, kaip pokalbis su suaugusiu eina link pagrobimo. Vaikai važiuoja, ir į būrelius, ir pas draugus, gyvenimas nesustoja, reikėtų kalbėtis, kurti ryšį ir tikėtis, kad išsispręs.
– Ką valstybė galėtų padaryti papildomai?
– Galėtume kalbėti apie švietimo sistemą. Visi vaikai mokomi, kaip saugiai pereiti gatvę, kur skambinti, jei ištinka nelaimė. Turėtų būti kalbama apie nuo pat mažens ir pakartotinai, ką daryti jei pasimeti ar kokios pasekmės laukia, jei pabėgi iš namų.
Svarbu, kad patys vaikai ir tėvai žinotų, kaip elgtis. Kai būna rezonansiniai atvejai – tuo metu daugiau susidomėjimo šia tema, bet paskui nuslūgsta. Turėtume pasimokyti ir vykdyti prevenciją nuolat. Mūsų centro tikslas, kad neatsitiktų tokie atvejai, o vykdant prevenciją gal nepanaikinsime, bet į vaikų galvas įdėsime, kad gal man neverta bėgti iš namų.
