Padeda atsipalaiduoti ir nurimti
– Asta, kas jums yra menas ir kaip apie jį kalbatės su moksleiviais?
– Visų pirma, ką laikome menu. Dažniausiai vaikai meną tapatina su daile, nors dailė yra tik viena iš meno rūšių, menas apima daug sričių (muziką, šokį, choreografiją ir kt.). Moksleiviams sakau, kad dailė prasideda nuo pat ryto: įsispyrei į kažkieno kurtas šlepetes, ir tai jau dailės kūrinys. Eidami gatve pakeliate akis į pastatą – jo architektūrą irgi kažkas sukūrė. Visi daiktai yra bendras kūrinys, dažniausiai turintis kažkokią sąsają su dailės šaka. Labiausiai noriu, kad atsirastų pagarba šiai vaizduojamojo meno rūšiai. O pamokose siekiu, kad vaikai patirtų atradimo džiaugsmą ir pagautų emocijas, žiūrėdami į dailės kūrinius.
– Ar tiesa, kad apibūdinimas „gražu“ ar „negražu“ nėra kriterijus vertinant meno kūrinį, svarbiau, ką jauti, kaip kūrinys tave paliečia? Kaip vertinti meną?
– Aš sakau, kad „gražu“ ir „negražu“ nėra – yra „užbaigta“ arba „neužbaigta“. Užbaigtumas sukuria harmonijos ir grožio jausmą. Ir pamokose stengiuosi moksleivius išmokyti užbaigti savo darbus. Taip jie mato savo pačių augimą ir parodo, kad gerbia savo darbą. Kai vaikas įdeda daugiau pastangų, paprastai nenori savo darbo išmesti, kaip dažnai nutinka su nebaigtais. Neseniai surengėme vaikų darbų parodą „Erudito“ licėjuje: mokėmės, kokie darbai tinka parodai ir kodėl.
– Jūs ir pati tapote: Mokytojų dienos proga savo mokykloje surengėte autorinių aliejinės tapybos darbų parodą „Žvilgsnis“. Joje kvietėte jūsų žvilgsniu pažvelgti į tikrovės atspindžius, kurie paveiksluose nusėdo potėpiais, šešėliais, dėmėmis, spalviniais konfliktais ir harmoja. Girdėjau, kad keletą darbų kolegos jau ir įsigijo...
– Parodai buvau paruošusi dešimt darbų, kuriuos sukaupiau dirbama „Spalvų juoko“ studijoje. Kadangi buvau labai pasiilgusi tapybos, labai greitai ir ta paroda atsirado (juokiasi). Du darbai iš tiesų jau iškeliavo į kitus namus. Nevadinu savęs dailininke – tiesiog darau tai, kas man patinka. Mano darbai atspindi ir mane pačią, mano charakterį.
– Kiek laiko skiriate savo pomėgiui?
– Kai tik turiu laisvo laiko. Iš tiesų tapyti pradėjau ne taip jau seniai. Nebuvo kada, atrodė, kad reikia paauginti vaikus, dirbti... Prie keletą metų į mano gyvenimą atėjo šilko tapyba. Nusprendžiau, kad laiko nepadaugės, reikia tiesiog imti ir daryti. Namie tuo pačiu metu virdavau sriubą ir liedavau šilką (juokiasi). Dabar sistemingai skiriu tapybai laiko. Tapau šilko skaras, sukneles, dar vedu kūrybines dirbtuves, dailės edukacijas, – veiklos netrūksta (šypsosi).
– Menas turi terapinį poveikį, ypač dailė. Jūs pati esate dailės terapijos specialistė. Per piešinį vaikas gali išreikšti savo emocijas, išpiešti liūdesį, nerimą, baimę... Koks yra dailės ir emocijų ryšys? Kaip ši meno šaka padeda ugdyti emocinį intelektą?
– Dailė iš tiesų padeda emocijų pažinimui ir savireguliacijai. Kartais vaikams būna sunku kalbėti apie savo emocijas, o dailė kaip tik yra ta erdvė, kur savo emocijas jie gali išreikšti, išleisti. Tam ypač imlūs ir lengvai emocijas per piešinį išreiškia ikimokyklinio amžiaus vaikai.
Daug kalbamės su vaikais apie spalvas ir terapinį jų poveikį: ką kokia spalva reiškia, kokią nuotaiką kuria, kokios spalvos būna linksma diena, o liūdna? Juk spalvos ne tik veikia mūsų emocijas, bet gali ir kelti arba mažinti kūno temperatūrą. Vyresnėse klasėse kalbame apie interjerą, ten irgi paliečiame dažų spalvas, tarkime, aiškinamės, kodėl lubos dažomos baltai. Jei lubos būtų juodos, o grindys baltos, greičiausiai jaustumės tarsi nesvarumo būsenos.
– Kaip manote, ko vaikai ateina į dailės pamokas?
– Rugsėjo pradžioje, tik prasidėjus mokslo metams, mėgstu klausinėti, kam jiems reikia dailės. Beveik visi atsako, kad ji padeda atsipalaiduoti. Aš vaikus dažniausiai irgi pažįstu ir prisimenu per jų piešinius, o ne vardus ar pavardes (juokiasi). Pagal piešinį galima nusakyti kiekvieno vaiko charakterį, nuotaiką.
Matau, kad šiuolaikiniai vaikai jau labai įpratę skubėti. Dailės pamokoje kaip tik mokau juos neskubėti, sulėtėti, nurimti – tai irgi veikia vaikų emocinę būklę. Kartais matau, kad per dailės pamokas aktyvūs, ekspresyvūs, nuolat judantys vaikai nurimsta, sulėtėja. Dailė ypač naudinga vaikams, kurie lanko sporto užsiėmimus. Tačiau užsiimant menine veikla, nereikia pliurpti – dailė moko susitelkti į save, išgirsti savo vidų, savo mintis, pasinerti į savo emocijas.
Mokytojas ateina į mokyklą parodyti kelio. Taip susiklostė, kad vis ateidavau dirbti į mokyklas, kuriuose mokiniai neturėjo normalaus dailės mokytojo – tai matau iš jų darbų: būna nesusipažinę su technikomis, priemonėmis, nemoka maišyti spalvų, nusivylę, nemotyvuoti. Tad pradedu nuo pačių pagrindų. Mano svarbiausias tikslas – kad mokiniai pamiltų dailę. O tam, kad pamiltum, reikia susipažinti. Man svarbu, kad jie pažintų priemones, mokėtų jas tikslingai pasirinkti, mokėtų maišyti spalvas – maišytos spalvos yra gilesnės, kuria nuotaiką, padeda išreikšti save. Nė vieno neverčiu būti dailininku (juokiasi). Tik mokau, kad svarbu nestovėti vietoje ir tobulėti.
Požiūrį į meną lemia ir šeima
– Kaip jūs tapote mokytoja?
– Visą gyvenimą piešiau, galima sakyti, nuo pat kūdikystės. Svajojau būti dailės mokytoja, būdama dešimties metų, planavau pabaigti visas įmanomas dailės mokyklas (juokiasi). Baigiau dailės mokyklą, svajojau apie Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę, bet supratau, kad, būdama iš mažo miestelio, be pažinčių į svajonių specialybę neįstosiu, tad išvykau į Šiaulius, mokiausi dailės fakultete. Žinoma, visi manėme, kad, baigę pedagogikos studijas, nedirbsime mokytojais, o būsime dailininkai (juokiasi). Bet atsitiko taip, kad, tik baigusi studijas, nuėjau ieškoti mokytojos darbo. Atvykau į Vilnių, nes jis man visuomet buvo svajonių miestas, kreipiausi į švietimo skyrių ir iškart gavau darbą. Po metų išėjau dekretinių atostogų, iliustravau knygas, o tada mane pakvietė prisijungti muzikos ir dailės studija. Penkiolika metų ten dirbau su vaikais nuo vienerių metų iki suaugusiųjų, su neįgaliaisias. Dirbau dailės mokytoja vidurinėse mokyklose, inžineriniame licėjuje, o dabar atėjo laikas „Erudito“ licėjui, kuriame dirbu antrus metus.
– Koks yra dailės vaidmuo ugdymo procese?
– Požiūrį į meną vaikai atsineša iš šeimos: jei tėvai nevertina meno, tai ir vaikui atrodo, kad tai nerimta. Dailė labai daug išugdo. Su daile „draugaujantis“ žmogus pradeda geriau pastebėti aplinką, spalvas, pradeda matyti, į ką anksčiau galbūt nekreipdavo dėmesio – jis tampa pastabesnis. Dailė skatina stebėti aplinką, ugdo kantrybę, kruopštumą, erdvinį suvokimą. Tai kultūrinio ugdymo svarbi dalis, ši disciplina padeda suvokti ir erdvinius ryšius, kompoziciją. Pavyzdžiui, ji padeda suvokti, kaip namie kabinti paveikslus, kaip eksponuoti dabus, kad jie būtų tinkamai parodyti, neužgožti ir patys neužgožtų kitų objektų.
– Kaip manote, talentas piešti, tapyti yra įgimtas ar vis dėlto galima to išmokti?
– Manau, kad viskas priklauso nuo ugdymo. Yra posakis, kad talentas yra tik 1 proc. sugebėjimų, o likę 99 proc. yra darbas. Tikiu šio posakio teisingumu ir esu tikra, kad dailės, kaip ir viso kito, galima išmokti. Juk dailė irgi turi savo taisykles. Kas tikrai įgimta, tai jausmas. Jeigu turime įgimtą jausmą, jis gali labai padėti, bet jei nedirbsime ir tų sugebėjimų netobulinsime, turimas potencialas nepadės. Talentas yra ugdomas. Todėl ugdymas yra labai svarbus, ypač visapusiškas. Svarbu ir dailė, ir muzika, ir šokis, ir sportas – vaikas kuo ankstyvesniame amžiuje turėtų išbandyti kuo daugiau sričių, išbandyti kuo daugiau veiklų, nes tuomet lengviau jų polinkius ugdyti ateityje. Vėliau vaikams patiems bus daug lengviau atsirinkti, ką jie geba.
– Ar yra dailei imliausias vaiko amžius?
– Dabar populiaru vaiką pradėti ugdyti nuo pat gimimo, o kartais mamos jau besilaukdamos lanko įvairius užsiėmimus ir taip savo vaikus „ugdo“. Meninis ugdymas prasideda nuo ugdymo garsu – per muziką. Taip yra todėl, kad garsas pajaučiamas pirmiausia. Kalbant apie dailę ir muziką ankstyvajame amžiuje, vaikai imlesni muzikai labai ankstyvame amžiuje, dailei jie subręsta vėliau. Dailė reikalauja susikaupimo, koncentracijos. Dvejų trejų metų vaikus jau galima mokyti maišyti spalvas, dirbti su dažais, laikyti rankoje teptuką – tai jiems labai smagu, jie labai atsipalaiduoja, tiesiog dievina dažus. Tinka ir vaškinės kreidelės, smulkiąją motoriką puikiai lavina paprasti spalvoti pieštukai. Jei vaikas sako, kad kažko nemėgsta, gali būti, kad tam tiesiog neatėjo laikas. Ir vyresniame amžiuje niekada nėra vėlu mokytis dailės – svarbu, kad vaikas pats norėtų.
