„Tuo metu, kai laukiausi savo pirmagimio net neturėjau minties, kad jis ateis per anksti. Jaučiausi gerai, tik buvau labai jautri – juk tai pirmas vaikelis, viskas buvo taip trapu ir nežinoma“.
Viskas prasidėjo 26 nėštumo savaitę, kai Rasai reikėjo apsilankyti pas gydytoją eilinei apžiūrai. Rasa pasakoja, kad pradžioje visai nesuprato, kodėl gydytoja buvo tokia sunerimusi, juk jautėsi puikiai, niekuo nesiskundė. Tiesa, Tautvydo mamai diskomfortą vis keldavo sukietėjęs pilvas:
„Pilvas dažnai pasidarydavo kietas, aš maniau, kad tai mano kūdikis vis atsiremia su nugara, tačiau paaiškėjo, jog tai buvo gimdos susitraukimai“.
Rasa iš karto buvo paguldyta į ligoninę, kur ją akylai stebėjo gydytojai:
„Galvojau, kad ligoninėje praleisiu tik savaitę. Jaučiausi gerai kol lašėdavo lašelinė, po to gimda vėl pradėdavo apsitraukinėti, todėl taip ligoninėje ir prabuvau iki 34 savaitės“.
Rasa prisimena, kad vasario 14 dieną nutekėjus vandenims ji buvo iškelta iš palatos į gimdyklą.
„Tais laikais dar neturėjom mobiliųjų telefonų, negalėjau paskambinti savo vyrui, labai jaudinausi. Ir apie ankstukus tuomet dar buvo mažai informacijos, todėl buvau be galo išsigandusi“, – pasakoja Rasa.
Tuo metu Rasa nejuto jokio skausmo, nebuvo ir sąrėmių, tik buvo suleisti vaistai tam, kad subręstų vaikelio plaučiai, o tai – vienas svarbiausių žingsnių įtariant priešlaikinio gimdymo galimybę. Ligoninėje laukiant ryto keitėsi gydytojų pamaina, o Tautvydo mamai kilo daug klausimų, į kuriuos tuo metu niekas negalėjo atsakyti:
„Nežinojau kaip jaučiasi mano kūdikis, juk vandenys ir toliau po truputį bėgo. Nežinojau, ar jis gyvas, bet raminau pati save, meldžiausi ir vis kartojau, kad viskas bus gerai“.
Tą naktį Rasai visai nepavyko užmigti dėl baimės ir laukimo, tačiau išaušus rytui bei pasikeitus gydytojų pamainai, pagaliau buvo galima atsipūsti – pranešta, jog vaikui viskas yra gerai.
„Kai gydytojai pagaliau atėjo patikrinti vaisiaus tonusą, ir aš išgirdau jo širdelės plakimą, iš karto pravirkau iš laimės“, – prisimena Rasa.
Tuomet buvo nuspręsta, kad reikia skatinti gimdymą ir nors, pasak Rasos, viskas vyko gana lėtai, tą dieną gimė Tautvydas. Kadangi berniukas atkeliavo į pasaulį anksčiau laiko, jis iš karto buvo išvežtas apžiūrai, o tuo metu gydytojai rūpinosi Rasa, kuriai dar reikėjo išgimdyti placentą bei atsigauti po gimdymo.
„Kai pagimdžiau, man jau niekas nerūpėjo, tenorėjau kuo greičiau pamatyti savo sūnelį. Už durų girdėjau visokias dejones ir pokalbius, kad paskutinis gimęs kūdikis neišgyveno, tad nieko nelaukus nusimečiau nuo pilvo ledukus, nulipau nuo gimdymo stalo ir pasiramstydama nuėjau iki gydytojų. Maldavau, kad nuvestų mane pas sūnų“, – pasakoja Rasa.
Nors supratusi, kad nugirsti pokalbiai buvo visai ne apie jos pirmagimį, Rasa šiek tiek nurimo, nuvesta į intensyvios terapijos skyrių ir pamačiusi sūnų inkubatoriuje ji išsigando:
„Tokio mažo žmogučio niekada nebuvau mačiusi. Buvau sutrikusi, kai jį pamačiau – toks mažas, prie kūnelio buvo prijungta daugybė laidų, aparatų, uždengtos akytės, labai dažnai kilnojosi krūtinė“.
Tuomet Rasai buvo paaiškinta, kaip veikia inkubatorius, ir kad per jame esančias angas ji gali pridėti pirštą prie sūnaus rankos:
„Kai paliečiau Tautvydą, jis taip stipriai suspaudė mano pirštą. Pajutau koks jis yra stiprus, iš karto apsiverkiau“.
Rasa prisimena, kad tada net nežinojo, ko klausti gydytojų, buvo sunku prabilti.
Tautvydas gimė sverdamas 1900 g, su deguonies kaukės pagalba kvėpavo pats.
Būdamas dviejų savaičių berniukas susirgo gelta, todėl reikėjo taikyti fototerapijos gydymą,– ankstukui buvo atliekama procedūra su specialiomis lempomis.
„Pieno turėjau labai mažai, išspausdavau vos kelis lašelius, todėl reikėjo primaitinti. Sūnaus ant rankų negalėjau paimti mėnesį laiko, tad kai pagaliau buvo leista tai padaryti, visa net virpėti pradėjau. Bandžiau maitinti, tačiau jis paprasčiausiai užmigo šiltame mano glėbyje“, – pasakoja Rasa.
Po pirmų prisilietimų su sūnumi Rasai atsirado tiek pieno, kad teko dalintis ir su kitomis tuo metu ligoninėje buvusiomis mamomis. O kai pagaliau iš intensyvios terapijos skyriaus Tautvydą perkėlė į palatą, tiesa, vis dar su inkubatoriumi, teko mokytis naujų dalykų:
„Pati išmokau išimti sūnų iš inkubatoriaus, išmokau ir sauskelnes jam pakeisti, maitinti. Jis jau buvo ženkliai paaugęs. O kai visam laikui išėmiau sūnų iš inkubatoriaus jam buvo 1,5 mėnesio ir svėrė 2500 g“.
Po keturių mėnesių, praleistų ligoninėje, šeima galėjo grįžti namo – Tautvydas sustipro, gelta praėjo ir visi tyrimai buvo puikūs.
„Grįžus namo prasidėjo kūdikio stebėjimas. Man paaiškino, kad nors jam du mėnesiai, sūnaus amžius bus skaičiuojamas nuo tos dienos, kada jis turėjo gimti, turėsime lankytis ankstukų vystymosi centre, sekti raidą tol, kol jis pasivys savo bendraamžius. Mus išmokino kaip daryti sūnui mankštas, paskyrė didelę dozę vitamino D dėl rachito“, – sako Rasa.
Augti Tautvydui sekėsi puikiai – jau nuo 7 mėnesių pradėjo vaikščioti su vaikštyne, buvo itin judrus ir energingas vaikas:
„Man atrodė, kad jis yra normalus vaikas, nors gydytojams vis kažko trūko: tai per mažas ūgis ar svoris, tai neatlieka kažkokio judesio. Visgi sulaukęs metukų Tautvydas jau beveik atitiko visus reikalavimus, todėl pas gydytojus daugiau nebereikėjo lankytis“.
Rasa pripažįsta, kad nors sūnus buvo labai gabus vaikas jau nuo pirmų dienų, ji taip pat įdėjo daug darbo, todėl Tautvydas stebino visus savo gudrumu.
„Jis visuomet uoliai mokėsi, lankė futbolą, labai greitai stiprėjo ir jo sveikata. Po mokyklos įstojo į puikų universitetą Anglijoje. Dabar jis – informatikos ir glektronikos inžinierius, besidarbuojantis vienoje geriausių įmonių. Ir jis vis dar žaidžia futbolą! Aš be galo didžiuojuosi savo sūnumi“, – savo ir sūnaus Tautvydo istoriją užbaigia Rasa.
Šeimų, kurioms reikalinga pagalba, žinučių laukiame el. paštu parama@ankstukai.lt.
Palaikyti ankstukus gali kiekvienas: ankstukai.lt/aukoti.
Daugiau apie paramos projektą „Ankstukai“: ankstukai.lt.
