Dirbti su specialiųjų poreikių vaikais
Į klausimą, kaip pasirinko tapti specialiuoju pedagogu Andrius atsako, kad atsitiktinumas, bet greičiausiai taip tiesiog turėjo būti: „Nors visuomet buvau linkęs į muziką, bet, baigus mokyklą, reikėjo greitai apsispręsti, kur stoti, ir įstojau į pedagoginį. Sužinojau, kad buvo tokia specializacija, kuri man skambėjo įdomiai, ir pasirinkau. Tikrai pasisekė, nes pirmaisiais praktikos metais specialiojoje ugdymo įstaigoje „Viltis“ man patiko dirbti, o aš patikau administracijai – taip ir likau ilgesniam laikui. Be abejo, buvo šokas, kai patekau į pasaulį, kurio tikrai kasdien nematydavau. Reikia įvertinti, kad tai buvo maždaug prieš devyniolika metų – laikais, kai tokie vaikai išvis nebuvo matomi.“
Šiuo metu Andrius dirba Vilniaus „Atgajos“ specialiojoje mokykloje, bei konsultuoja kompleksinių paslaugų centre „Šeimos slėnis“.
„Mokykloje dirbu su visa klase, kur vaikai sugrupuoti pagal amžių, gabumus, kokius jie turi, o centre jau – individualiai su vienu vaiku. Veiklos yra suskirstytos pagal kryptis, pavyzdžiui, orientacinės – tai matematika, komunikacinė – lietuvių kalba, simboliai, bendravimas, pažintinė – gamtos mokslai. Atrodo, kryptys apima plačiai, tačiau mano užduotis perteikti informaciją glaustai ir aiškiai“, – pasakoja Andrius.
Dirbant specialiuoju pedagogu ar mokytoju, kurio klasėje yra neuroįvairus vaikas, svarbu mokėti rasti kelią į kiekvieno vaiko širdį, nes klasėje ir mokykloje gali mokytis mokiniai, turintys įvairius raidos sutrikimus: autistiški, turintys hiperaktyvumą, dėmesio sutrikimus, disleksiją, mišrų raidos sutrikimą ir kt. Kristina Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė, mano, kad visi specialistai, ugdantys neuroįvairius vaikus turi turėti kuo daugiau skirtingų žinių, kaip taikyti moksliškai pagrįstus metodus, nes tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam. Asociacija jau penkerius metus prisideda prie mokytojų kompetencijų kėlimo, organizuodama įvairių metodų mokymus Lietuvoje, kviesdama lektorius iš užsienio.
Rasti kontaktą su vaikais
Minėtam požiūriui pritaria ir Andrius: „Reikia mokėti dirbti su vaikais, turinčiais įvairius raidos sutrikimus. Pavyzdžiui, tarp mano ugdytinių yra nemažai autistiškų vaikų ir kiekvienas jų yra toks ypatingas, kad reikia daug laiko, jog galėčiau jį perprasti. Autizmas pasireiškia labai skirtingai: vieni vaikai imlesni, geriau socializuojasi, greičiau pritampa prie mokyklos gyvenimo, o kai kuriems daugiau sunkumų, trukdo kalbos barjeras, nesupranta socialinio konteksto, negali išreikšti savo jausmų, tokiems sunkiau įsilieti, išreikšti jausmus.“
„Labai svarbu, kad tėvai įsitrauktų į ugdymo procesą – papasakotų, kokius ritualus turi autistiškas vaikas, kokie dirgikliai jį veikia, kaip rasti kontaktą, kad būtų kuo mažesnis stresas. Tokiems vaikams reikia pritaikyti aplinką, kad būtų kuo lengviau su jais komunikuoti, kad patirtų kuo mažiau dirgiklių, kad būtų galima koncentruoti dėmesį į ugdymą“, – mano Andrius.
K. Košel-Patil dalijasi, kad rugsėjo mėnesį lankėsi Kopenhagoje autistiškų mokinių specialiojoje mokykloje, kur sukurta aplinka yra tikras pavyzdys mums: „Apgalvota viskas nuo interjero iki ugdymo proceso. Sienoms ir baldams parinktos ramios spalvos, nėra jokių ryškių elementų, beveik nėra sensorinių dirgiklių, klasių erdvės suplanuotos taip, kad kiekvienam mokiniui įrengta individuali mokymosi vieta, kurioje gali mokytis, bei atskiros nusiraminimo („blogų dienų“) erdvės. Taip pat kiekvienoje klasėje yra kokonas su garso izoliacija, kad vaikas galėtų nurimti, plačiai taikoma vizualinė komunikacija – paveikslėlių sistema: dienos, klasės, mokinio ir pamokos dienotvarkės, elgesio taisyklės, mokinių tikslai. Tokiu būdu mokykla užtikrina, kad kiekvienam mokiniui būtų aišku, kas kada vyksta, ką ir kaip reikia daryti, kokios yra taisyklės. Mokytojai ir mokiniai nuolat naudoja vizualinę komunikaciją, o sukurta aplinka leidžia neuroįvairiems vaikams jaustis saugiai ir būti produktyviais.“
Visada yra, kas nustebina
Andrius dalijasi, kad, nors mokytojo darbo patirtis jau solidi, tačiau iki dabar atsiranda dalykai, kurie nustebina, ar iššūkiai, kuriuos reikia įveikti: „Autistiški vaikai turi skirtingas savo galias ir skirtingus ypatumus. Ir jei atrodo, kad jau matei viską, tada paaiškėja, kad tikrai ne. Tie patys plačiai naudojami simboliai nėra universalus metodas, tinkantis visiems autistiškiems vaikams, kai kuriems tai neveikia ir reikia ieškoti kito būdo. Aš taip pat į kiekvieną vaiką žiūriu kaip į asmenybę, turinčią pirmiausiai ne autizmo diagnozę, o tam tikrus savo charakterio ypatumus – labai svarbu to nepamiršti. Juk vieni vaikai labiau intravertiški, kiti ekstravertiški, negalima visko „nurašyti“ diagnozei.“
„Labiausiai mano darbe man patinka, kad kiekvieną dieną darau gerą darbą, ne dėl nuotraukos socialiniame tinkle ir kitų dėmesio, o dėl pagalbos tiems, kuriems jos labai reikia. Savo darbą vertinu dvejopai: jis nedėkingas tuo, kad nėra jokių sparčių tobulėjimo ženklų, tačiau kiekvienas mažas žingsnis yra revoliucinis. Todėl aš už kiekvieno vaiko, kad ir mažiausią pasiekimą, be galo džiaugiuosi ir tada pasakoju kitiems: „Tu įsivaizduoji ir galiausiai jis paėmė pieštuką ir apibraukė liniją?!“ Tas, kuris nesusidūręs su tokiais iššūkiais, nesupras mano džiaugsmo, galvos, kad tą gali trejų metų vaikas. O mums tai yra nerealus laimėjimas – jeigu prieš tai vaikas nieko neimdavo į rankas arba tik mėtydavo daiktus“, – atvirai sako Andrius.
Gyvenimui balansui išlaikyti Andriui padeda muzika: „Muzikos pasaulyje esu dar ilgiau, negu kad dirbu pedagogu. Man muzika yra terapinė priemonė, kad neužstrigčiau, nesinervinčiau, atsipalaiduočiau: esu ir pacientas, nes „išsiventiliuoju“ save, ir terapeutas, nes žmonės ateina į koncertą gerai praleisti laiko ir dėkoja už mintis bei išjaustas emocijas. Man tai yra didžiausias įvertinimas ir atsipalaidavimas tuo pačiu metu.“
