Pokyčiai priklauso ir nuo tėvų
Kaip paaiškino psichologė Karolina Gurskienė, tai, kaip vaikai suvokia pasaulį ir reaguoja į jį, priklauso nuo svarbiausių jo gyvenime žmonių – tėvų, senelių ir kitų artimųjų. Jeigu tėvai, neatkreipdami ypatingo dėmesio, priima negalią turinčius asmenis, vaikas lygiai taip pat jų neišskirs. Priešingai, jei tėvai ims hiperbolizuotai pasakoti apie žmonėms, turintiems negalią, reikalingą didesnę pagalbą, vaikas taip pat, kartais net nenorėdamas nieko blogo, ims juos išskirti.
Vyresniems vaikams, kurie nori suprasti, kodėl kažkas sėdi neįgaliojo vežimėlyje ar sunkiai juda, pašnekovė pataria paaiškinti galimas tokios būklės priežastis: patirta trauma, eismo įvykis, sunkūs kūno sužalojimai.
„Paaiškindami, kad negalia nėra laimingas arba nelaimingas bilietas, kad patiriama traumų, įvyksta nelaimingų atsitikimų, pastatome vaikus į bendrą tiesę su visais – taip empatiškiau suvokiamas kitas žmogus. Labai svarbu kuo daugiau kalbėtis su vaikais, sveikintini visi būdai, padedantys kovoti arba stabdyti patyčias“, – kalbėjo psichologė.
Audrius Kikutis, „Compensa Vienna Insurance Group“ Savanoriškų standartinių draudimo produktų grupės vadovas, pritaria, jog įtraukusis ugdymas, arba galimybė vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, mokytis kartu su visais, didžiulis pokytis, tačiau problema, jog patyčias dažniau patiria silpnesni, kitokie vaikai, taip pat vis dar aktuali, ir tam svarbu pasiruošti visai bendruomenei.
„Neapykantai STOP“ draudimo paslauga yra skirta apsaugoti vaikus, susiduriančius su įvairaus pobūdžio smurtu mokykloje ar už jos ribų bei internete. „Niekas neneigia patyčių egzistavimo ar to, kad kovoti su jomis būtina, ypač apsaugant tuos, kurie negali pasakyti „stop“ ar apsiginti. Draudimo paslauga gali prisidėti prie bendro tikslo užkirsti kelią patyčioms ar bent sumažinti jų tikimybę. Dažnai tėvai ar net mokytojai nežino, kaip reaguoti ir elgtis, susidūrus su vaikų patyčiomis, kokie specialistai galėtų padėti, tad psichologo, o prireikus ir teisininko, pagalba vaikams, tėvams ar pedagogams, ypač, jei patyčias patiria vaikas, turintis specialiųjų poreikių, tampa itin svarbi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kova su patyčiomis – šeimoje
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil teigia, kad nors tyrimų, kiek mūsų šalyje patyčias patiria negalią turintys vaikai, nėra, Kanadoje atlikti tyrimai patvirtino, jog 64 proc. autizmo sutrikimą turinčių vaikų susidūrė su patyčiomis, D. Britanijoje tokių vaikų net 94 proc.
Kitąmet startuosiant įtraukiajam ugdymui, kitaip nei dabar bus tai, jog mokyklos ir darželiai nebegalės pasakyti „ne“ specialiųjų poreikių vaikų tėvams.
„Tai ir gerai, ir blogai. Mokykloje gali trūkti specialistų, galinčių padėti konkrečiam vaikui. Gali būti nepritaikyta infrastruktūra, pritrūkti specialistų kompetencijos, padedant vaikui ir apsaugant jį nuo galimų patyčių. Tėvai vaikų, turinčių negalią, klasėse bijo, nes nežino, koks vaikas mokysis, nes tik jo tėvai sprendžia, ar atskleisti kitiems diagnozę“, – paaiškino K. Košel-Patil.
Pašnekovė pasakojo bendravusi su eksperte iš D. Britanijos, kuri paaiškino, jog vaikai vis tiek matys, jog jų klasės draugas kitoks, tėvų pasirinkimas, ar bendruomenė žinos, kad jo ypatumas nulemtas ligos ar sutrikimo, nes net jei nežinos, sugalvos atsakymą, kas jam negerai, ir tikriausiai tas atsakymas nepatiktų nė vienam tėvui.
„Mes turime tam ruoštis. Patyčios – viena iš didžiausių baimių, kurią patiria tėvai, auginantys vaiką, turintį specialiųjų poreikių. Dalis vaikų nekalba, dalis, ypač turinčių autizmo sutrikimą, gali nesuprasti, kad iš jo tyčiojasi. Labai norėčiau, kad mokyklose būtų nulinė tolerancija patyčioms, ši problema liečia visus vaikus, o vaikai, turintys specialiųjų poreikių, nukenčia dar labiau.
Sako, kad patyčios dažniausiai ateina iš namų. Mes, kaip tėvai, turime pagalvoti, kaip kalbame apie kitus žmones, kaip reaguojame į mėgstamos krepšinio komandos pralaimėjimus, nes gali taip būti, kad mūsų žodžius jie priims ir išsineš į mokyklą, kaip ir mūsų požiūrį. Manau, kad kuo daugiau vaikų su specialiaisiais poreikiais ateis į darželius, tuo bus lengviau. Mažesni vaikai visus lengvai priima visus tokius, kokie jie yra. Kita vertus, mokykla – ne vien akademinės žinios, ji ruošia vaikus gyvenimui. Tą turėtų išmokti visi, nesvarbu, turi specialiųjų poreikių, ar ne, ir lengviausia tą padaryti augant kartu“, – kalbėjo K. Košel-Patil.
Duoda daugiau nei tikėjosi
Psichologė K. Gurskienė pritaria: įtraukusis ugdymas, kuomet darželiuose ar mokyklose mokysis ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių, naudingas visiems. Vaikai auga aplinkoje, kurioje matomas ir priimamas skausmas. Kasdienybėje esantys vaizdai jiems tampa norma, todėl galiausiai nebestebina nei mokyklos erdvėje, nei už jos ribų sutikti negalią turintys žmonės. Tėvai mokykloje lankosi retai, paprastai jie į vaikus, turinčius negalią, dėmesį atkreipia pirmuosius kartus, su jais susidūrę, tačiau visuomet nustemba pamatę savo vaiką bendraujantį su kitais klasės draugais, tarp kurių – ir specialiųjų poreikių turintis vaikas.
Pasak psichologės K. Gurskienės, vis labiau šviečiant tėvus ir mokykloms priimant sprendimus į klases priimti ir negalią turinčių vaikų, daugėja tėvų, kurie jau dabar sąmoningai renkasi tokias mokyklas. Sveiki vaikai, kurie mokosi kartu su negalią turinčiais, auga emociškai tvirtesni ir brandesni, ypač jei jie kartu yra nuo pradinių klasių.
Tokiose klasėse vaikams pasakojama, kaip svarbu padėti tam, kuris pats negeba savimi pasirūpinti, kaip elgtis, kai klasėje kažkam prasideda pykčio priepuoliai, kaip pasirūpinti savimi, kai matai, kad kažkam šiuo metu rūpesčio reikia labiau nei tau, kaip išmokti palaukti ir išlaukti, kokia svarbi vertybė yra gebėti dalinti savo dėmesį ir dalintis kitų dėmesiu. Šviečiant tėvus apie jų vaikų vertybinės sistemos stiprinimą būnant šalia neįgaliųjų vaikų, jie gana greitai supranta, kad tilpti visiems po saule yra visokeriopai naudinga mums visiems.
