Pokyčiai pajudina savivertę
„Labai natūralu, kad paauglystėje kyla savivertės sunkumų, nes darosi labai svarbus patrauklumo jausmas. Kaip aš atrodau? Ar aš atitinku savo bendraamžius? Kaip mane mato kiti? Keičiasi paauglio kūnas, bręsta, tad sujuda visi savivertės klausimai. Darosi ir aktualus seksualumas, romantiniai santykiai, bendraamžiai. Įrodyta tyrimais, kad savivertė priklauso nuo to, kaip sekasi kurti santykius su bendraamžiais ir su tėvais“, – teigia psichologė E. Paulikaitė.
A. Kulitaitė atvirai dalijasi savo paauglyste ir didžiausiu iššūkiu – pasitikėjimu savimi.
„Jaučiau didžiulį chaosą tiek dėl kūno, tiek dėl vidinių pokyčių. Viskas tapo taip nepažįstama, nes žmogus, kurį matydavau prieš veidrodį, pradėjo labai staigiai kisti. Todėl buvo revoliucija – iš naujo priimti save. Be abejo, keičiausi ne tik aš, bet ir mano klasės draugai. Mes vieni kitus stebėjome, nuo kokios aštuntos klasės ar net septintą, prasidėjo visokios patyčios, nes vieni išilgėjo, kiti išstorėjom ar išspuogotėjom. Normalu, kad tai skaudina ir būnant taip jautriems tokiu metu, tampame dar jautresni“, – apgailestauja ji.
Tai kaip susitvarkyti su savivertės, nepasitikėjimo savimi problemomis?
„Turbūt labai svarbu pradėti nuo emocinio raštingumo. Kas tai yra? Tai gebėjimas atpažinti savo ir kito emocijas – skirti jas, įvardinti, išreikšti ir sukontroliuoti tam tikrus jausmus. Paauglystėje kyla daug jausmų, sumaišties, todėl svarbu turėti gebėjimą suprasti, kas vyksta su manimi, o tai padaryti padeda emocinis raštingumas“, – įsitikinusi psichologė Erika.
Kitas padedantis dalykas, kurį gali padaryti paaugliai – akcentuoti savo stiprybes. Ne tai, ko trūksta palyginus su kitais, bet ko pakanka, koks talentas ir ką moka.
Nepasitikėjimą mažina ir bendraminčiai – žmonės, su kuriais jaunuoliai turi apie ką pasikalbėti, su kuriais turi bednrų pomėgių, kuomet nereikia apsimetinėti.
Žinoma, verta nepamiršti ir fizinio aktyvumo – užsiimant kokia nors sporto šaka ne tik išmoksite žaisti ir ugdysite kompetencijas tam tikroje srityje, bet ir rasite bendraminčių.
„Visada labai raginu kreiptis į specialistus, jei šis klausimas labai neramina ir paauglys jaučia, kad trūksta pasitikėjimo savimi. Psichologai pasiruošę padėti, nes savivertė yra labai kompleksinis dalykas, kurį ne visada lengva išspręsti“, – pabrėžia E.Paulikaitė.
Nuomonės formuotoja Agnė taip pat prisipažįsta ilgai nesusitvarkė su nepilnavertiškumo jausmu.
„Tuomet atrodė, kad visas pasaulis yra mokykla, tavo kiemo draugai, o likęs pasaulis neegzistuoja. Tuo metu atrodė, kad gyvenimas baigtas, negaliu savęs priimti ir nesuprantu chaoso vykstančio mano galvoje bei kas vyksta su mano kūnu.
Dauguma, jei ne visi išgyvena tą patį, todėl nesi kažkoks išskirtinis. Vienas didesnių išbandymų žmogui – tas brendimas ir paauglystės laikotarpis“, – teigia A. Kulitaitė.
Netikros draugystės ženklai
Turint žemą savivertę iškyla pavojus neigiamai aplinkos įtakai. Juk nepasitikint savimi daug sunkiau atsispirti draugų įtikinėjimams pasielgti ne kaip pridera.
„Viena vertus, reikia pagalvoti ar tai yra tikra draugystė, jei tie žmonės verčia daryti, ko nenori. Išeiti iš tokios situacijos gali tik konkretus stiprus žodis „ne“. Ir tada pamatysite, ar draugai priima jūsų atsisakymą, ar jie jokie draugai?“, – įžvalgomis dalijasi psichologė.
E. Paulikaitė dalijasi keletu patarimų, kurie padėtų suprasti, su kuriais žmonėmis mums nėra pakeliui:
- Kiek draugystėje yra žmonių – esame abu ar akcentuojamas tik vienas? Jei visada kalbame tik apie vieną žmogų, jo problemas, o kitas neįdomus, tai nėra draugystė.
- Apkalbos. Jei draugas apkalbinėja už nugaros, atskleidžia jautrius dalykus, tai nėra draugas.
- Pavydas. Pavydėti yra normalu, tai natūralus jausmas, bet pavydas neturi peraugti į kontrolę. Jei draugas skaito susirašinėjimus, pasako kur ir kada turi eiti, ar gali susitikti su kitais tai nėra gerai.
- Ultimatumai – arba padarai, arba mes ne draugai. Draugai negali spręsti už mus.
- Pasyvi agresija. Sarkastiški juokeliai arba komplimentai, kurie iš tikrųjų yra kritika – pakankamai sunku suprasti, kur yra pasyvi agresija, bet jei nuojauta sako, kad kažkas nėra gerai, taip ir yra.
- Pyktis. Tiek santykiuos, tiek draugystėje konfliktuoti yra normalu, bet kai tai darosi įprasta, tai neverta tokiame santykyje būti.
„Išsiskiriančios vertybės, požiūris, pomėgiai, hobiai, ir elementarus mūsų panašumas. Mokantis mokykloje tų draugų nėra tiek daug ir dažnai vienas prie kito bandom pritapti, nors esame visiškos priešingybės. Manau, kad sveika kartais pasibūti su priešingybe, kad suprastum, kokie žmonės traukia ir su kokiais nori būti.
Taip pat vengta verti tokios draugystės, jei tie draugai, daro dalykus , kuriuos baisu pasakyti kitiems draugams, mokytojams ar tėvams, tai pakankamai didelis pavojaus signalas, kad gal šitų žmonių nereikia gyvenime“, – papildo psichologę Agnė.
Kaip sustabdyti lytinę prievartą?
Dar vienas paauglystės pavojus – lytinė prievarta.
„Lytinė prievarta yra tada, kai yra seksualinis veiksmas prieš kito valią ar norą“, – paaiškina psichologė E. Paulikaitė.
Lytinė prievarta skirstoma:
- Su prisilietimais. Prievarta su įsiskverbimu, sueitimi arba glamonės, prašymai paliesti, bučiniai kurių nesinori.
- Be prisilietimų. Kalbos apie seksą, kurios niekas neklausė ir neprašė papasakoti, prašymai nusifotografuoti, apsinuoginti arba pats prievartautojas gali apsinuoginti prieš paauglį.
Vis dar manoma, kad lytinė prievarta gresia tik mergaitėms, bet iš tiesų ji liečia ir berniukus, ir vyrus.
Trumpalaikė lytinė prievarta dažniausiai susiję su nepažįstamais žmonėmis, ilgalaikė – su pažįstamais.
„Kai įtariame, kad kėsinasi mus išprievartauti, svarbu pasakyti griežta ir tvirtą „ne“. Ne užuominomis, bet žodeliu „ne“. Svarbu, kad suprastų, kad šitas „ne“, nereiškia „galbūt taip“, – pabrėžia psicholologė.
Ji primena, kad „ne“ galima sakyti bet kuriuo metu – ne tik prieš, bet ir viduryje lytinių santykių jiems įsibėgėjus. Jei partneris ar partnerė nesustoja, tai irgi yra lytinė prievarta.
„Lytinius organus vadinkite jų tikraisiais vardais. Taip prievartautojas išsigąsta, kad žmogus supranta, ką jis daro. Kai nukentėjęs ieško pagalbos ir įvardija veiksmą tikrais lytinių organų vardais, tam kuris bando padėti, lengviau suprasti.
Kitas dalykas, nebūtina klausyti suaugusio žmogaus – gal jis jums buvo autoritetas, bet jei jis prašo padaryti kažką, kas gali būti seksualinė prievarta, visada turite atsisakyti“, – teigia E. Paulikaitė.
Jei įvyko prievarta, labai svarbu kreiptis į suaugusį žmogų – gal tai praeivis, kaimynas, nebijoti skambinti 112.
„Mes skirtingai reaguojame į stresines situacijas, o lytinė prievarta irgi yra stresinė situacija. Kartais galima kovoti, bėgti, bet galima ir sustingti. Kartais sako, kad jis ar ji nesipriešino, reiškia buvo gerai. Jei nesipriešina, gal jis tiesiog negalėjo nieko kito padaryti, nes jo kūnas sustingo, buvo didžiuliam šoke.
Noriu pabrėžti, kad nukentėjęs žmogus niekada nėra kaltas. Nesvarbu, kad sustingo ir neturėjo jėgų pasipriešinti. Kartais sako, kad viską išprovokavo apranga ar veiksmais – nukentėjęs nėra kaltas, kaltas tas žmogus, kuris peržengė ribą“, – primena psichologė Erika.
