Sistema grįsta tradicijomis
„Žinių radijo“ laidoje „Tėvystė praktiškai“ besisvečiavusi Zita Šlepetienė dalijasi savo patirtimi, kaip jos septynerių metų sūnus buvo prievarta migdomas. Laidos vedėja Renata Cikanaitė viešnios teiravosi ir apie gimusią iniciatyvą „Pietų miego reforma. Poilsio pritaikymas nemiegantiems“.
Tėvų sukurtame internetiniame forume aktyviai dalyvaujanti Zita prisipažįsta, kad dabar jau kovoja ne dėl savęs, nes sūnus jau lanko mokyklą, o dukra dar maža, bet dėl kitų tėvų, kurie patiria tam tikrą smurtą šiuo atžvilgiu.
„Iniciatyva nėra formalus darinys ar organizacija. Iniciatyva yra sukurta tam, kad vaikai galėtų ilsėtis taip, kaip jiems palankiausia. Ne tradiciškai, kaip yra dabar – visi guldomi miegoti ar pagulėti“, – pabrėžia Z. Šlepetienė.
Ji akcentavo, kad jokiu būdu nekalbama apie tai, kad reikėtų atsisakyti pietų miego – tiesiog vieniems vaikams jo reikia daugiau, o kitiems mažiau. Situacija priklauso ir nuo režimo, tėvų ritmo – kai kurie tėvai vaikus į darželius atveža labai anksti, nes reikia skubėti į ankstyvą darbą, kiti atveda po pusryčių.
„Dabartinė darželių sistema grįsta tradicijomis, nes tyrimai, kuriais bandoma vadovautis, nėra savalaikiai ir aktualūs. Vaikai tampa sistemos įkaitais. Jei bandai kelti tą problemą, kad mano vaikas išaugo iš pietų miego – gal jūsų neišaugo, bet mano išaugo – yra didelis ir biurokratinis, ir kitų šeimų spaudimas“, – pasakoja Zita.
Liepė gulėti ir nejudėti
Ji pasidalijo savo asmenine istorija, kuri, pasak mamos, yra veidrodis šimtams kitų panašių istorijų. Kadangi Zitos sūnus gimęs metų pradžioje, priešmokyklinę grupę lankė iki septynerių su puse metų ir visą laiką buvo prievarta migdomas.
„Pradedi kalbėtis nuo auklėtojos. Auklėtoja sako, kad jokiu būdu negalima nemiegoti, nes miega visi. Kreipiausi į darželio psichologę – ji irgi patvirtino, kad visi miega, tokia tvarka.
Pavaduotoja irgi pasakė, kad nėra išimčių. Susikaupusi paskambinau direktorei, o ši pradėjo šaukti „jokiu būdu“ – griežtai ir kategoriškai nesileidžia į jokias kalbas. Pamenu, kad net apsiverkiau, – prisimena mama. – Po dienos paskambino pavaduotoja ir pasiūlė padaryti vaiko gerovės komisiją. Nuėjome su vyru, dalyvavo dar šeši darželio specialistai, kurie lyg supranto mus ir susitarėme, kad vaikas pagulės, o visiems užmigus galės atsikelti. Tačiau, tas susitarimas buvo labai trumpalaikis, nes kitų vaikų tėvai užprotestavo. Jie sužinojo iš savo vaikų – tai jie pradėjo sakyti, kad privaloma laikytis taisyklių, jūsų vaikas turi specialių poreikių. Tai yra žiaurus susidorojimas.“
Net ir susitarimas, kad vaikas pagulės pusvalandį ir galės eiti ilsėtis užsiimdamas ramiomis veiklomis, buvo veikiau teorinis. Auklėtojos vis „pamiršdavo“ pakelti berniuką, tad tas belaukdamas užmigdavo. Aišku, tuomet sunkiai užmigdavo nakties miegui ir sunkiai atsikeldavo.
„Nupirkome jam laikroduką, paprastą su rodyklėmis. Auklėtojoms tai labai nepatiko, bet man pasakėme, kad jis pats pažiūrėtų, jei jį pamiršta pakelti. Tai tuomet auklėtojos nuimdavo laikrodį, neva jis žaidžia su juo. Poilsio rutina, tai reiškia gulėk ant šono užsimerkęs, nes į laikrodį negali žiūrėt. Keisčiausiai tame, kad direktorė buvo giliai įtikėjusi, kad viską daro dėl vaiko gerovės“, – gūžteli pečiais mama.
Poilsio nusipelno ir auklėtojos
Suburtoje iniciatyvinėje grupėje tėvai pradėjo dalintis istorijomis, paskelbta apklausa, kur sudalyvavo beveik 1000 šeimų ir pradėta ruoštis rimtesniems žingsniams.
„Kiekvienam iš tėvų sakoma tartis individualiai ir asmeniškai, bet tai darant – sistemai neįdomu. Grupėje atsirado teisininkai, mokantys žmonės dirbantys su moksliniais šaltiniais ar žinantys raštų formas ir įstatymus. Mes esame eiliniai žmonės, kurie pasijutome sistemos įkaitais. Kai susibūrė kompetencijų grupė, pradėjome rengti bendrą raštą, kuris yra išsiųstas visoms savivaldybėms ir institucijoms, dėl vaikų pietų poilsio miegą. Laukiame, ką atsakys, nes mūsų tikslas, kad kiekviena šeima individualiai galėtų nuspręsti – miega vaikas ar ne, turi būti guldomas ar ne“, – pasakoja Z. Šlepetienė.
R. Cikanaitė oponavo klausdama, o ką daryti auklėtojoms, kurios netenka tos menkutės poilsio valandėlės, kol vaikai miega pietų miego.
„Mes nesiekiame atimti poilsio valandėlės iš auklėtojų – kiekvienas žmogus turi tokią teisę, dirbdamas visus darbus, bet vaikai neturi būti tos situacijos įkaitais. Jei visose struktūrose įmanoma užtikrinti darbuotojų poilsio ir darbo grafiką, taip ir šioje sistemoje turi būti įmanoma, kad auklėtoja galėtų padaryti ir tuos papildomus darbus, kuriuos atlieka per pietų miega, ir nueitų kavos išgerti“, – laidoje kalba mama.
Pasak Zitos, su tėvais bendravusi Paramos vaikams centro vadovė ir psichologė Aušra Kurienė pabrėžė, kad ne vaikas turi būti priderinamas prie taisyklių, o taisyklės prie vaikų.
„Darželiai vadovaujasi klaidinga prielaida, argumentu, kad jei per pietus užmiega, reikia pietų miego. Taip atsitinka, nes įsisukęs ydingas ratas – vaikas, užmigęs 23–24 val. turi keltis anksti ryte ir būna labai neišsimiegojęs. Aišku, ir jis tada po pietų užmiega. Ir vėl įsisuka ratas – tai, kad jis užmiega dar nereiškia, kad jam jo reikia. Kiti vaikai užmiega iš nuobodumo – jei suaugusiems reikėtų 2,5 val. gulėti, kiekvienas užmigtume“, – įsitikinusi ji.
Užsienyje – dėmesys vaiko poreikiams
Zita primena, kad kenčia ne tik vaikas, bet ir visa šeima: „Mano vaikas prašydavo „Mama pasiimk mane, nenoriu šiandien į darželį. „Tėvams skauda širdį, kai palieki jį tokį. Vakare jis neina miegoti ilgai, o suaugusiems nelieka šeimos laiko.“
Z. Šlepetienė pabrėžė, kad iniciatyvos tikslas pasiekti sisteminių pokyčių, kad netektų šeimoms tarti asmeniškai, kad nebūtų išimtis ar suteikta teisė, o savaime suprantamas dalykas.
R. Cikanaitė prisiminė patirtį užsienyje, kai ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankė jos pačios vaikai. Prancūzijoje ir Belgijoje nuo 3,5 metų auklėtojos bendradarbiauja su tėvais dėl individualaus miego ritmo – teiraujasi, kiek vaikui reikia miego, gal jis miegaliukas, o gal atvirkščiai, geriau pailsi užsiimdamas ramiomis veiklomis, nei bandydamas valandą lovoje užmigti.
„Turėjau vyro palaikymą, ėjau gan toli – kreipiausi į savivaldybę, bet irgi nesulaukiau pagalbos, tad septynių su pusę metų vaikas buvo vis dar užmigdomas. Dabar mano dukrai dar reikia miego – labai matosi, kada reikia, kada ne. Ir gal ji miegos ilgai, bet stengiuosi visą tą iniciatyvą vykdyti dėl kitų vaikų – kai paskaičius, kas vyksta su kitomis šeimomis, sunku patikėti, kad tai vyksta šiais laikais“, – teigia Zita.
