Prekybos tinklas „Maxima“ ir prekės ženklas vaikams „Kakė Makė“ kviečia atkreipti dėmesį į vaikų emocinę gerovę bei emocinio intelekto lavinimo svarbą. 10 savaičių trunkančios vaikų emocinės gerovės kampanijos metu, bendradarbiaudami su specialistais, ragina padėti mažiesiems atpažinti savo emocijas, jas įvardyti ir su jomis susidraugauti, pasitelkiant žaismingas lavinimo priemones.
Kampanijos partnerė, vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė dalijasi keturiais patarimais, kuriuos pasitelkę tėvai gali padėti vaikui priimti ir išgyventi emocijas.
Svarbiausia – neneigti emocijų
Pasak psichologės, vaiko emocinis pasaulis pradeda formuotis dar esant motinos įsčiose, tačiau tai, kaip priimti ir išreikšti kylančias emocijas ir jausmus, vaikai mokosi stebėdami juos supančius žmones bei jų emocinį pasaulį.
„Natūralu – tėvai yra tie žmonės, kurie visada šalia, tad vaikai mokosi reikšti emocijas stebėdami tėvus ir kitus artimuosius. Ūgtelėjęs vaikas, maždaug nuo 7 metų, mokosi stebėdamas visą jį supančią aplinką – tėvus, gimines, mokytojus, draugus“, – sako A. Blandė.
Psichologė dalijasi reikšmingu patarimu – visų pirmą, reikėtų priimti vaiko emocijas tokias, kokios jos kilo, padėti vaikui įvardinti, kas su juo vyksta. Neneigti emocijų vien dėl to, kad jos yra nemalonios arba skaudžiau išgyvenamos.
Jeigu pastebite, kad vaikas sunkiai užmezga santykius su bendraamžiais arba nerimastingai reaguoja į tam tikrus išorinius veiksnius – priežasčių reikėtų dairytis savo pačių elgesyje bei emocijų raiškoje: „Pabandykite pažvelgti į save iš šono, galbūt kartais patys sunkiai reiškiate emocijas – slepiate nuo vaikų liūdesį arba pyktį, garsiai kalbate tik apie teigiamas emocijas. Tai ženklas, kad į pokyčius galėsite keliauti kartu su vaiku. O jeigu jūs esate tinkamas pavyzdys, duokite vaikui daugiau laiko įsisavinti rodomą pavyzdį – kiekvieno raidos kelias skirtingas“.
Psichologė pasakoja, kad darbo praktikoje dažnai susiduria su atvejais, kai tėvams sunku priimti vaikų pyktį savo atžvilgiu, pavydą, baimes, kurios suaugusiems atrodo nepagrįstos ar juokingos, nuoskaudas ar nepasitenkinimą šeimoje esančiais tarpusavio santykiais.
„Kai kurių tėvų reakcijos būna sunkios ir skaudžios, imama teisinti save ar moralizuoti vaikus, kad jie nedėkingi, nepagarbūs ir nesupranta, kiek daug tėvai dėl jų daro. Tokiu atveju visiems primenu, kad emocijos kyla natūraliai ir jas reikia priimti, kalbėti, koks aplinkinių elgesys sukelia tokius išgyvenimus, ko tikisi ir laukia iš šeimos, susitarti kaip padėti vienas kitam“, – sako ji.
Padėkite vaikui sekti emocinį ritmą
Vaikams atpažinti ir sekti savo emocijas gali pagelbėti ir įvairūs įrankiai bei priemonės: specializuotos, pagal vaiko amžių pritaikytos užduočių knygelės, emocijų kortelės, lipdukai ar kitos vizualinės priemonės, kurios žaidybine forma supažindina su aplankančiais jausmais ir būdais, kaip su tais jausmais susidraugauti.
Taip pat žaislai ar kiti mylimi daiktai vaikams padeda jaustis saugiai, lengviau megzti socialinius ryšius, įveikti baimes, išmokti rodyti dėmesį ir meilę. Įvairūs žaidimai su vizualinėmis priemonėmis vaikams priimtinu būdu leidžia lengviau įsisąmoninti ir ugdyti emocinį intelektą. Tėvams ir ugdytojams gali pasitarnauti įvairūs emocijų kalendoriai, leidžiantys sekti vaiko emocinį ritmą, identifikuoti emocines reakcijas į neįprastus įvykius ar dalykus, o galiausiai su vaiku juos aptarti.
Aptarkite aplinkybes
Psichologės teigimu, tėvai neretai būna linkę emocijas skirstyti į „geras“ ir „blogas“, tačiau tai gali būti žalinga ir kenkti vaiko emocinio intelekto vystymuisi.
„Pavadindami emocijas „geromis“ ar „blogomis“, kuriame labai nepalankias aplinkybes „blogųjų“ priėmimui ir raiškai. Sakydami, kad emocijos gali būti „malonios“ ar „nemalonios“, kur kas jautriau, šilčiau ir arčiau prisileidžiame tas, su kuriomis būti nelabai lengva“, – sako A. Blandė.
Pasak specialistės, itin svarbu ne tik priimti emocijas, bet ir jas išnagrinėti kartu su vaiku – aptarti kas ir kodėl jam kelia nerimą, išsiaiškinti susidariusios situacijos priežastį ir aplinkybes. Net ir kalbant apie sunkias emocijas, labai svarbu pabrėžti, kad jas jausti yra normalu.
„Žmonės nuo pat gimimo patiria daugiau sunkių ir nemalonių emocijų, tad geriau išmokti jas priimti, rasti tinkamų būdų jas paleisti ir išmokyti tai padaryti atžalas. Saugodami vaikus nuo nemalonių patirčių, saugome juos nuo realaus pasaulio, kuris vieną dieną tikrai ateis į vaiko gyvenimą. Tuomet tėvai jau nebegalės padėti taip, kaip galėjo padėti anksčiau“, – sako vaikų psichologė.
Pasak specialistės, slopindami sunkias emocijas, kaip pyktis, pavydas, nusivylimas, jas padedame pačiuose atokiausiuose asmenybės kampeliuose: „Net ir sunki emocija, kuri išreiškiama ir paleidžiama laiku, leidžia greičiau atsistatyti ir atgauti emocinę pusiausvyrą. Jeigu kaupsime jas pasąmonės glūdumoje, emocijos kaupsis ir vieną dieną sprogs su trenksmu“.
Svarbiausia – būti kartu
Pasak psichologės, priėmus emocijas ir aptarus jų atsiradimo aplinkybes, ateina laikas tėvams žengti patį svarbiausią žingsnį – ieškoti sprendimo: „Kai pripažinote ir aptarėte vaiko emocijas ir jų atsiradimo priežastį, imkitės situacijos sprendimo. Padėkite vaikui nurimti, atrasti pusiausvyrą ir suprasti, kad viskas išsprendžiama. Atkreipkite dėmesį, kad svarbiausia pagalbos dalis yra ne linksminti, o būti kartu, bendrauti ir sumažinti sunkumo jausmą palaipsniui. Būtina vaikui padėti pasipasakoti ir nurimti – ypač mažiems, ikimokyklinio amžiaus vaikams, gali padėti įvairūs žaidimai su vizualinėmis priemonėmis, mylimi žaislai“.
Visų emocijų priėmimas, tame tarpe ir nemalonių – leidžia ugdyti emocinį intelektą, stiprinti psichologinį atsparumą ir labiau pasitikėti savimi.
„Emocijų atsiradimo kontroliuoti neįmanoma. Raišką žmogus pasirenka pagal savo brandą, turimas žinias ir įgūdžius. Noras sustabdyti vaiką nuo emocijų, pavyzdžiui, kad jis nereikštų pykčio arba nepatirtų liūdesio, prilygsta norui kontroliuoti prigimtį ir gamtą. Tai nepateisinama ir žalojančiai veikia asmenybę su visomis, kartais labai skaudžiomis pasekmėmis“, – sako psichologė.
A. Blandė primena, kad tai, kaip žmogus jaučiasi būdamas suaugęs priklauso nuo patyrimų vaikystėje, „užaugintų“ nuostatų ir išmoktų elgesio modelių. Bet kokie draudimai jausti, kalbėti ar sulaukti paramos iš aplinkinių turi neigiamos įtakos suaugusio žmogaus įsitikinimams, elgesiui ir pasirinkimams.
