Užstatomi žemės plotai turi savo naudotojus, kurie dažnai turi ribotus ekonominius resursus ir negali konkuruoti su stambiais vystytojais dėl savo miesto žemės plotų. Tačiau ribotus finansinius pajėgumus turintys naudotojai investuoja į miesto vystymą savo talentus, gebėjimus, kūrybingumą, laiką. Miestiečių talentams realizuoti reikalingos prieinamos erdvės. Ne blizgūs biurų pastatai, o neformalios erdvės.
Miesto tyrėjos, antropologės, Jekaterinos Lavrinec teigimu, neformalios, arba „nesušukuotos“, erdvės veikia kaip vaizduotės katalizatoriai ir kaip platformos, kur jauni žmonės gali pradėti įgyvendinti savo sumanymus. Kartais pati vieta gali paskatinti naujas idėjas: pavyzdžiui, kiek primirštas skveras su intriguojančiais architektūros elementais gali būti puiki vieta ne tik reguliariai susitikti, bet ir organizuoti įvairias veiklas, treniruotes, kūrybinius eksperimentus. Pavyzdžiui, Reformatų skveras iki rekonstrukcijos tarnavo kaip neformali vieta jaunimo susitikimams. Imantis tvarkyti vietas būtina nustatyti kas jos naudotojai, kaip vieta buvo prijaukinta, ką ji reiškia jos lankytojams. Emociniai ryšiai su vietomis projektuotojų yra nuvertinami, tačiau jie yra itin svarbūs mūsų kaip miestiečių tapatumui. Kartais pati vieta gali pasufleruoti alternatyvius naudojimosi scenarijus.
„Esminis dalykas – tai žinojimas, kad ši vieta priklauso ir tau, kad tu jos bendrasavininkas, kad esi atsakingas už ją, bet esi ir jos bendrakūrėjas (angl. „sense of ownership“). Tai turi būti erdvės, kurios lengvai prieinamos žmonėms be finansinių resursų, jos turi būti nekomercionalizuotos. Ne veltui tokios vietos, kaip garažai arba nenaudojamos patalpos postindustrinėse zonose daugeliui muzikantų kadaise pasitarnavo kaip pirmųjų repeticijų vietos. Prisiminkime, Gedimino pr. 27 atvejį, kur 2010 metais buvo įsikūrusi „Fluxus Ministerija“. Šis statinys per trumpą laiką tapo vieta daugeliui kūrybinių eksperimentų. Galima prisiminti ir Tauro kalno rūmų paskutinį gyvenimo etapą, kai rūmuose įsikūrė skirtingų sričių kūrėjai, ten buvo natūraliai susiformavęs kūrybinis klasteris“, – pasakoja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.
„Rinkdavomės muzikuoti iš tikrųjų įvairiausiose vietose. Dar prieš BA. grupę grodavome garaže, namuose. Iš pradžių grojome akustinėmis gitaromis, vėliau po kiek laiko atsirado elektrinės. Bandydavome minimaliomis sąnaudomis ką nors įrašyti. Pamenu, kaimynas būgnų setą buvo pasistatęs savo miegamajame, daugiabutyje. Vėliau grodavome įvairiose studijose, dalies jau jų nebėra, nelikę net pačių pastatų. Tos studijos tai dingsta, tai atsiranda. Kaip gyvas organizmas, faktas kad tokių atvirų erdvių nėra daug, nes aš kiekvieną kartą vis sužinau, kad arba kažkas naujo atsidaro, arba vėl užsidarė. Ko mano supratimu, labiausiai trūksta šioje vietoje – tai tam tikro pastovumo. Smagu matyti jaunimą, kurie dalyvaudavo mūsų koncertuose ir dabar dar būdami mokyklos pabaigoje arba jau išėję iš mokyklos patys susikuria sau grupes ir tokių atvejų yra žiauriai daug. Tas studijų ir buvimo erdvių trūkumas galbūt labiausiai juntamas jiems“, – pasakoja Benas Aleksandravičius, grupės BA. lyderis.
Jam antrina ir Vilniaus atviro jaunimo centro direktorės pavaduotoja Žavinta Pašiulevičė: „Gerą dešimtmetį dirbdami su jaunimu Vilniaus mieste, pastebime, kad jame ypač mažėja neformalių erdvių jaunimui. Kadangi esame arčiausiai jaunimo ir nuolat girdime jų poreikį, jau keletą metų girdime prašymą iš jaunų žmonių įkurti tokią erdvę – rūsį jaunimui, kur jie galėtų rinktis, burtis į grupes, muzikuoti, eksperimentuoti kūryboje ir tą daryti visiškai nemokamai.“
Vilniaus atviras jaunimo centras „Mes“ yra pasiruošęs tokią erdvę jaunimui įkurti. Todėl šiemet pradėjo paramos rinkimo kampaniją, kurios pagrindiniu šūkiu tapo žinutė: „Talentams užaugti neužtenka vien įkvėpimo kurti. Jiems reikia tavo 1,2 proc.“ Šios kampanijos ambasadoriais tapo jaunimo muzikos grupė Kedrostubùras.
„Man atrodo, kad tokios erdvės, kaip muzikiniai rūsys, yra saugi aplinka kurti. Tokie rūsiai yra laisvė kurti jaunimui bei padeda jiems augti greičiau ir efektyviau. Muzikantai gal dabar dažniau susiburia į bendruomenes vėliau savo karjeros kelyje, o su rūsių pagalba ta muzikinė bendruomenė galėtų kurtis nuo pat jaunų dienų ir sukurti, subrandinti tą bendruomenę nuo nulio“, – sako Matas Saladžius, grupės Kedrostubùras lyderis.
„Turime rūsį, tačiau jam reikalingas kapitalinis remontas ir, žinoma, muzikiniai instrumentai. Šis rūsys būtų vienoje iš mūsų erdvių – „Olimpijoje“, Gerosios Vilties gatvėje. Tačiau tas rūsys yra daugiabučio namo pastate, todėl tam rūsiui reikalinga garso izoliacija, elektros instaliacija, taip pat didelis kapitalinis remontas, kad netrukdytume to daugiabučio gyventojams, bet tuo pačiu ir suteiktume tokią erdvę jaunimui, kur būtų šilta, saugu, jauku ir vis dar neformalu. Tikime, kad visi kartu galime tai padaryti, nes jaunimui vien įkvėpimo nepakanka, tam reikia ir jūsų paramos“, – sako Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ direktorės pavaduotoja Žavinta Pašiulevičė.
Norėdami prisidėti prie šios idėjos ir skirti 1,2 proc. GPM paramą Vilniaus atviram jaunimo centrui „Mes“, tai galite padaryti čia: https://www.jaunimo-centras-mes.lt/procentai/
Mus paremti galite ir contribee platformoje: https://contribee.com/muzikinisrusys
