Senovės lietuvių Velykos nelabai skyrėsi nuo dabartinių, tik tradicijų buvo įvairesnių ir jų reikšmė dar nebuvo pamiršta. Žinoma, buvo marginami kiaušiniai. Jie turėjo ne tik gyvybės, atgimstančios žemės ar vaisingumo simboliką, bet ir platesnį pasaulio suvokimą.
Mitas pasakoja, kad atskrido kosminė antis, padėjo kiaušinį. Jis suskilo ir iš jo dalių atsirado mūsų visata. Taigi Velykos susijusios su visatos, kosmoso atsiradimu, todėl ir margučių daužymas toks svarbus.
Taip pat būdavo šlakstomasi vandeniu budinant žemę, verčiamasi kūliais, po kaimą eidavo lalautojai, jie giedodavo, linkėdavo gausaus derliaus, gerų metų, šeimininkai dėkodami juos vaišindavo.
– O kokį vaidmenį turėjo vaikai? – paklausiau M.Valaitienės.
– Vaikai, žinoma, šventė kartu. Pavyzdžiui, vaikų buvo prašoma bėgti į lauką ir verstis kūliais išgirdus pirmą griaustinį taip žadinant žemę.
Kitas paprotys, kurio šiandien vaikai irgi tikrai neatsisakytų, – suptis ant sūpuoklių, kai dainuojamos sūpuoklinės dainos. Stengiamasi suptis kuo aukščiau, kad išvystum Perkūno dvarą, – taip ir pats įgysi sveikatos, jėgos, ir javai, derlius, turtai bus gausesni, geriau derės.
Per Velykas lankomi šaltiniai ir puošiami pražydusiomis šakelėmis. Šaltinio vandeniu prausiamasi, šlakstomasi, kad būtume jauni, gražūs, stiprūs, vikrūs. O kur dar visi žaidimai ir ritualai su margučiais, kurie vaikams taip pat rūpėjo, – ridendavo margučius, kas toliau nuris, arba bandydavo margučių stiprumą sudauždami. Manau, daugelis šeimų ir šiandien daro tą patį.
– Ar būdavo leidžiama vaikams prisidėti prie tokio sakralaus dalyko kaip kiaušinių marginimas?
– Senovėje marginti kiaušinius dažniausiai būdavo vyrų darbas. Jie ramiai atsisėsdavo ir skutinėdavo gražiausius raštus. Gali būti, kad tai daugiausia vyko ir dėl darbo pasidalijimo, nes per Velykas nei šienapjūtė, nei sėja dar neprasidėjusi, moterys šventei ruošia valgius, o vyrai turi laiko margučiams. Žinoma, taisyklė nėra labai griežta.
– Ar ateidavo pas vaikus Velykų bobutė ar kiškutis su dovanėlėmis?
– Velykų bobutė – rimtas dalykas. Šiais laikais ji gerokai praturtėjusi, daliai vaikų neša tokias pačias dovanas kaip ir Kalėdų Senelis, nė kiek jam nenusileisdama. Anais laikais tradicinė Velykė savo dviračiu vežimaičiu vaikams atveždavo, žinoma, margučių. Ir ne šokoladinių, o tikrų, tokių dailių, kokių dabar ne pas kiekvieną pamatysi.
Velykės margučius puošdavo saulučių, žalčiukų, saulės žirgelių, pasaulio medžio ir kiti įmantrūs raštai, išgaunami marginant vašku, skutinėjant, pasitelkiant augalus.
– Antrąją Velykų dieną vaikai velykauja. Ką tai reiškia ir kaip tai vyksta?
– Dažniausiai pirma švenčių diena skirta tik šeimai, kaip ir per Kalėdas. Antrą švenčių dieną jau galima lankyti artimuosius, pamatyti gimines, kūmus (krikštatėvius). Vaikai šia proga iš jų gaudavo dovanų, bet tai, žinoma, ne brangiausi kaladėlių rinkiniai, o margučiai. Geriausia, ko buvo galima tikėtis, tai pyrago ar ledinuko.
– Kokios margučių ridenimo tradicijos? Kaip vykdavo kovos?
– Margučiai ridenami sudūžta, tai ritualinis veiksmas – mitas pasakoja, kad suskilus kosminės anties padėtam kiaušiniui atsirado gyvybė, kosmosas, visata. Todėl ir ridenimo žaidimų tokia prasmė, tiesiog linksminamasi ir kartu atliekamas ritualas. Juk kas sakė, kad religiniai veiksmai būtinai turi būti keliantys žiovulį?
Ridendavo pasidarę lovelį, pavyzdžiui, iš medžio žievės. Kieno numuša, iš jo gauna du. Taip stengiamasi kuo daugiau tų margučių išlošti.
– Šiais laikais praėjus savaitei po Velykų švenčiame Atvelykį, arba Vaikų Velykėles. Ar ir anksčiau buvo kas nors panašaus?
– Anksčiau apskritai šventės nelabai buvo pririštos prie vienos dienos, nes ir tokių kalendorių nebūdavo. Šventės – labiau šventiniai laikotarpiai. Pavasarinės šventės yra tęstinis laikas nuo pavasario lygiadienio iki Jorės, kuri minima balandžio pabaigoje. Ir tų tradicijų paisoma visą tą laikotarpį.
Vaikų Velykėlės, arba Atvelykis, irgi tėra velykinių papročių pratęsimas. Kieno krikštatėviai arba kūmai lieka antrą Velykų dieną neaplankyti, tai tie gal patys apsilankys ir margučių atveš per Vaikų Velykėles.
Tądien vėl ir supamasi, ir vandeniu laistomasi, ir margučiais keičiamasi, jie ridenami, bandomas jų stiprumas. Per Atvelykį lankomi kaimynai, draugai, giminės – tai proga pabūti ne tik su šeima, bet ir su visais artimaisiais, susitinka šeimos, vaikai krykštauja, žaidžia.
Net sakoma, kad nelauk gerų metų, jei per Atvelykį nebuvai susitikęs su savais.
Ta proga ir vaikai susibūrę eidavo iš pirkios į pirkią, lankydavo kaimynus, linkėdavo jiems visko, kas geriausia, o už tai gaudavo margučių. Tai – kiaušiniavimas.
– Ką šiuolaikiniai vaikai galėtų pabandyti pakartoti?
– Vaikai turėtų kartoti viską. Apmaudu, kad per Užgavėnes jau ne visur ateina persirengėliai. Labai skatinčiau vaikus apeiti bent savo kaimynus – įsivaizduokite: pabeldžiate, atidaro duris, o jūs dainuojate velykines dainas, linkite gerų ateinančių metų, kad turtų netrūktų, maisto ant stalo užtektų, darbai visi kaip iš pypkės eitųsi. Tikrai gausite dovanų margutį arba saldainį.
