Dalyvavimas gaminimo procese
„Tikrai nesumeluosiu pasakęs, kad kiekvienoje šeimoje po gausios Kūčių ar Kalėdų vakarienės didelė dalis patiekalų taip ir lieka nepaliesta. O žinote, kodėl? Nes klaida buvo padaryta jau pačioje pradžioje, planuojant maistą – jo kiekis buvo paskaičiuotas visiems šeimos nariams, nors vaikai, dažniausiai, daugumos patiekalų nemėgsta ir nevalgo. Pasirengimą šventėms rekomenduočiau pradėti nuo to, kad visa šeima kartu suplanuotų šventinį meniu – ką gaminsime, o po to – kaip tai darysime ir su kuo. Jeigu kelis metus iš eilės gaminate 7 rūšių silkę, bet nei vienais metais vaikai jos nevalgo, gal verta vietoj dalies jų įtraukti patiekalą, kurį mėgsta ir vaikai? Ir būtinai kartu su jais šį maistą gaminkite, leidę vaikui pasirinkti, ką jis nori daryti – gal vienam įdomiau plakti kremą, kitam – vynioti pyragėlius, trečiam – juos dekoruoti ir pan., tad šią galimybę jam ir suteikite. Dalyvavimas šiame kūrybiniame procese užtikrins, kad bent vieną patiekalą vaikas tikrai suvalgys“, – perpildyto stalo problemos priežastį įvardija A. Ivanauskas.
Pasak jo, dažnai tėvai nenori vaikams leisti padėti maisto gamyboje, nes bijo, kad virtuvė po tokios pagalbos bus labai netvarkinga, tačiau maisto eksperto teigimu, tai – smulkmena, nes toks žingsnis tikrai atsipirks po kurio laiko. Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dalyvauja ruošiant valgį, yra labiau linkę eksperimentuoti su naujais maisto produktais ir sveikai maitintis. Dar vienas tokios veiklos pliusas – galimybė panaikinti išankstinį vaiko nusistatymą vieno ar kito patiekalo klausimu.
„Labai dažnai mus valdo išankstiniai nusistatymai, vaikai – ne išimtis. Deja, bet šiais laikais vaikai nemėgsta valgyti daug daugiau dalykų nei ankstesnės kartos, nors maisto pasirinkimas yra labai didelis. Taip nutinka dėl to, kad patiekalai tapo sudėtingesni, dabar juose sujungta daug įvairių dalykų, todėl nemėgstamo ingrediento tikimybė padidėja. Pavyzdžiui, anksčiau su vištiena patiekalų būdavo tik keli, dabar jų yra gausybė ir vaikas gali nemėgti ne konkrečiai vištienos, bet kažkurio priedo, kuris buvo kažkuriame iš tūkstančio vištienos patiekalų – pavyzdžiui, „Terijakio“ padažo. Ir taip vaikas išsiugdo nemeilę vištienai, nes šis derinys jam kažkada nepatiko. Tačiau šį nusistatymą galima „nulaužti“: jeigu vaikas, net neragavęs, nevalgo kažkokio patiekalo, galima paversti tai žaidimu – gaminant šventinius patiekalus, užrišti vaikui akis ir prašyti ragauti arba uostyti maistą bei jį įvertinti. Kartais po tokio potyrio vaiko mėgstamų patiekalų asortimentą papildo dar vienas“, – sako kelių kulinarinių knygų autorius A. Ivanauskas.
Ką būtina žinoti, vaikui leidus sukiotis virtuvėje
Pasak virtuvės šefo A. Ivanausko, tėvai turi nusiteikti ilgam procesui ir būti kantrūs, nes gaminimas su vaikais užtruks ilgiau nei įprastai. Svarbu įvertinti šiuos veiksnius ir tinkamai jiems pasiruošti:
1. Apsitarę, ką gaminsite šventinei vakarienei, su vaiku vykite ir į parduotuvę išsirinkti reikalingų produktų – pats į krepšelį sudėjęs reikiamas prekes, o vėliau jas išpakavęs maisto gamybai, vaikas jausis esąs svarbus.
2. Nusiteikite, kad virtuvė atrodys kaip po karo, tačiau po visko būtinai vaiką įtraukite į tvarkymąsi, kad jis suprastų, jog maisto gamybos procese yra ir ne tokia maloni, bet būtina dalis.
3. Kadangi vaikai daugiausia energijos turi pirmoje dienos pusėje, visą maisto ruošą planuokite iš ryto arba dienos metu.
4. Prieš pradėdami gaminti, būtinai vaiką supažindinkite su prietaisais, prie kurių griežtai negalima liestis ir duokite įrankius, su kuriais jis negalės susižeisti.
5. Sukurkite žaismingą atmosferą, kad vaikui būtų smagu dalyvauti procese: užriškite vaikišką prijuostę, paruoškite jam darbo vietą, suteikite virėjo padėjėjo titulą ir pasakokite, ką gaminsite. Jeigu tai – tradicinis patiekalas, keliaujantis iš kartos į kartą, papasakokite, kad tai – močiutės ar prosenelės mėgstamiausias receptas – tai gali tapti puikia tradicija, kuri atmintyje vaikui įstrigs kaip smagus laiko praleidimo būdas.
6. Pasitikėkite vaiku ir duokite atlikti įtraukiančius, bet paprastus, o vėliau – ir sudėtingesnius darbus:
- Vaikas iki vienerių metų gali paspausti mygtukus, pakelti ir nuleisti dangčius, atidaryti spintelę ir paduoti kokį nors daiktą.
- Dviejų, trejų metų vaikas jau gali nuplauti daržoves ir vaisius, paaugęs – šluostyti indus, dekoruoti patiekalus.
- Pradinukams galima duoti užduotį nuskusti bulves ir morkas, plėšyti žalumynų lapus, maišyti bei kočioti tešlą, ją puošti įvairiaspalviu glajumi. Meilė maisto kultūrai ir tvarumui turi būti diegiama vaikystėje
„Vaiko įtraukimas į maisto gaminimo procesą turi ir kitų privalumų – pavyzdžiui, gamindamas jis gali išmokti skirti spalvas ar net matematikos, nes, ruošiant valgį, tenka sverti ir matuoti skirtingus ingredientus, o laikydamasis recepte nurodyto eiliškumo, jis gali išmokti laiko planavimo ir projektų valdymo pagrindų. Ką jau kalbėti apie tai, kad mokydamasis, kaip reikia lupti daržoves ar valyti žuvį, vaikas praktiškai išmoksta elementarių higienos žinių – prieš gaminimą plauti rankas, prieš ir po nusivalyti gaminimo paviršius ir pjaustymo lenteles bei rūšiuoti atliekas. Vaikai mokosi stebėdami mus: visi įpročiai, kuriuos nešamės per gyvenimą, iš esmės yra susiformavę arba pradėję formuotis vaikystėje: jeigu mūsų stalas bus gražiai papuoštas ir estetiškas, vaikas vėliau taip pat norės to grožio ant savo stalo, jeigu gaminsime kartu – vaikas pamils gaminimą, jeigu mes būsime tvarūs savo pasirinkimuose, tad ir vaikas vėliau taip pat rinksis gyventi tvariai“, – sako A. Ivanauskas.
Kaip laidoje „13 klasė“ pasakojo žinomas virtuvės šefas, kitos išsivysčiusios šalys jau ne vieną dešimtmetį galėjo sau leisti kalbėti apie valgymo kultūrą, o Lietuvoje dar ilgai daugumą kankino klausimas – KĄ duoti vaikui valgyti, o ne kokią šakutę pagal etiketą derėtų naudoti. Tad ir tradicija papuošti stalą, kartu gaminti įdomesnius patiekalus ir kartu valgyti pradeda formuotis tik dabar.
„Juk viskas ateina iš šeimos: jeigu tėtis ar mama namie valgo bet kaip, tikėtina, kad užaugęs vaikas taip pat neturės tinkamų įgūdžių. Tačiau taip pat svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas yra ant stalo, kaip valgyti pagal etiketą, bet, ir kaip teisingai išmesti maisto atliekas, aiškinti, kodėl perkame maistą tokioje pakuotėje, o ne kitoje – labai svarbu su vaikais kalbėti nuo mažens apie tvarumą, kad jie šiuos dalykus suprastų. Jeigu su vaiku apie tai tariamasi, ilgainiui parduotuvėje jis pats į krepšelį kraus tvarias prekes – taip nuo estetikos ir etikos žinių pereiname prie tvarumo maiste temų. Kuo toliau, tuo daugiau turime vaikus to mokyti ir savo pavyzdžiu juos įkvėpti. Ir, kalbant apie šventes, kai ruošite patiekalus, ruoškite nedidelį jų kiekį – geriau suvalgyti viską ir dar truputį norėti, negu po to kelias dienas bandyti visiems namiškiams įsiūlyti likusį kalną mišrainės. Ar dar blogiau – tą maistą išmesti“, – sako kulinarinių knygų ir televizijos laidų autorius, virtuvės šefas A. Ivanauskas.
